Publikacijoje, paskelbtoje leidinyje „The Guardian“, ji rašo, kad ukrainiečiams kultūra yra labai svarbi – kaip ir kiekvienai ilgus amžius pavergtai tautai, ji padėjo išsaugoti nacionalinį identitetą. Ukrainos kultūroje susipina Lenkijos, Rusijos, Vienos, Sovietų Sąjungos, žydų ir net Osmanų imperijos įtakos, o taip pat ir liaudies tradicijos, tai atsispindi jos architektūroje, muzikoje ir literatūroje, ir visas šis derinys yra išskirtinai ukrainietiškas. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje kultūros paveldo išsaugojimui iškilo grėsmė.
Didžiausias pavojus šiuo metu kyla Charkivui. Ilgą laiką jis buvo prekybos centras, jame yra įstabių XIX a. pirklių namų ir sandėlių prekėms laikyti, kurie pastaraisiais metais virtę šiuolaikinio meno centrais. Tačiau bene labiausiai miestas išsiskiria konstruktyvistinės architektūros pavyzdžiais, valstybiniais pastatais, kurie buvo pastatyti praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, Charkivui būnant Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos sostine. Istorikas Owenas Hatherley teigia, kad Charkivui pagal to laikotarpio pastatus gali prilygti nebent Desau Vokietijoje ar Tel Avivas Izraelyje.
Viename iš tokių pastatų – stalinistinio neoklasicistinio stiliaus – po to, kai kovo 1 dieną netoli jo nukrito raketa, išdužo visi stiklai, įgriuvo dalis stogo. Miesto simboliu tapęs pastatas „Slovo“ iki šiol buvo apšaudytas tris kartus. Šis pastatas buvo skirtas žymiems rašytojams, mokslininkams ir menininkams apgyvendinti; ukrainiečiams jis simbolizuoja trumpą to laikotarpio kultūros suklestėjimą, – iki tol, kol Maskva vėl ėmėsi valymo ir daugelį pastato gyventojų išvežė į gulagą.
Likimo ironija, – sakė „Reuters“ šio muziejaus užsienio meno skyriaus vadovas, – kad mums tenka gelbėti rusų dailininkų darbus nuo jų pačių žmonių.
Apgadintas ir Charkivo vaizduojamojo meno muziejus. Socialiniuose tinkluose darbuotojų paskelbtose nuotraukose matyti ant parketo grindų besimėtantys sudaužyti stiklai, dalis paveikslų išmėtyti ant žemės, kiti dar kabo ant sienų. Be kitų vertybių, čia saugoma 11 garsaus XIX a. tapytojo Iljos Repino, kuris gimė netoliese, bet savo karjerą kūrė Sankt Peterburge, Paryžiuje ir Maskvoje, drobių. „Likimo ironija, – sakė „Reuters“ šio muziejaus užsienio meno skyriaus vadovas, – kad mums tenka gelbėti rusų dailininkų darbus nuo jų pačių žmonių“.
Pavojus kyla ir Ukrainos archyvams. Nuo tada, kai V.Putinas pradėjo uždarinėti Rusijos archyvus visiems, išskyrus patvirtintus tyrėjus, Ukrainos archyvai tapo keliu į sovietinio laikotarpio tyrinėjimus ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Baiminamasi, kad Rusija gali bandyti sunaikinti Ukrainoje esančius archyvus. Daria Matingly, viena žymiausių Stalino sukelto bado Ukrainoje 1922–1923 metais tyrinėtojų, baiminasi, kad Rusijos okupantai „gali sunaikinti viską, kas neatitinka jų naratyvo... Tai būtų katastrofa; tai būtų ukrainiečių tapatybės ištrynimas“.
Kyjive ir kitur archyvų darbuotojai dirba ištisomis paromis, kad suskaitmenintų dokumentus ir perkeltų medžiagą į serverius užsienyje. Kai ką išgelbėti jau per vėlu. Pastato, kuriame saugomi Černihivo srities KGB dokumentai, stogas prieš kelias dienas per apšaudymą įgriuvo, kol kas nežinoma, kiek informacijos prarasta per šį išpuolį.
Kyjive ir kitur archyvų darbuotojai dirba ištisomis paromis, kad suskaitmenintų dokumentus ir perkeltų medžiagą į serverius užsienyje.
Budapešte gyvenantis meno istorikas Konstantinas Akinša bijo dėl Odesos likimo, baiminamasi, kad Rusijos kariuomenė gali bandyti užimti ir šį miestą. Šiame mieste yra gausybė meno kolekcijų, ir savanoriai padeda muziejų darbuotojams supakuoti paveikslus ir nugabenti juos į saugią vietą. Jie baiminasi plėšikavimo bei to, kad Rusija konfiskuos meno kūrinius. Nors dalis eksponatų išgabenama į kitas vietas, visgi daug kas lieka Odesoje.
Siaubą kelia ir okupacinės kariuomenės vandalizmas ir plėšikavimas. Kovo 14 d. rusų kariai įsiveržė į biurus neobarokinėje pilyje netoli Zaporižios miesto ir tyčia sudaužė biuro baldus ir įrangą. K.Akinša sako, kad be ginkluotės iš Vakarų jis taip pat norėtų, kad garsūs Rusijos muziejaus pasaulio veikėjai viešai pareikštų ryžtingus antikarinius pareiškimus: „Aš neprašau jų eiti į Raudonąją aikštę ir padegti save. Bet jie galėtų bent jau kažką pareikšti. Jie visiškai tyli. Tai bjauru.“
