– Kas kuria dizainą jūsų gaminamai produkcijai?
– Mūsų kolekciją sudaro laisvai samdomų dizainerių darbai. Jeigu kuriame gaminius specialiems objektams, prie kurių dirba architektai, dizaineriai, interjero dekoratoriai, tuomet paprasčiausiai įgyvendiname užsakovų idėjas.
– O kas kuria jūsų kolegoms, kitiems gamintojams?
– Į šį klausimą atsakyti negalėčiau, nes Lietuvos rinkoje nedaug įmonių naudojasi dizainerio paslaugomis.
Lietuvoje susiklostė „graži tradicija“: savininkas ar direktorius su žmona arba sekretorė (kartais su vadybininku) nuvyksta į parodas, jose susirenka labiausiai patikusių parodų dalyvių katalogus.
Tada, grįžę į biurą, susėda su savo konstruktoriais ir kolektyviai „sukuria“ „savo modelius“ pagal patikusias nuotraukas. Žinoma, pritaikytus prie savo gamybos technologijos ir Lietuvos rinkos „specifikos“.
Kai įmonė (nesvarbu, brangius ar ekonominės klasės baldus savo vardu gaminanti) samdo dizainerį, kuriam moka už darbą (ar procentus nuo pardavimo), jo pavardė figuruoja prie produkto pavadinimo.
Kuo garsesnis dizaineris, tuo didesnė pridėtinė vertė gamintojui. Pavyzdžiui, didžiausios mūsų baldų pramonės darbdavės – įmonės „IKEA“, baldų modeliai turi savo autorius: kiekvieną modelį dažniausiai kuria švedų dizaineriai – tai puikus savo šalies talentų protegavimo pavyzdys.
O kiek yra mūsų baldų gamintojų modelių, prie kurių nurodyti autoriai? Kiek iš tiesų turime dizainerių, kurių sukurti gaminiai yra eksportuojami? Tikrai negalėčiau pasakyti.
Parodose sutinku vis tuos pačius, jau į veteranus pretenduojančius veidus ar į pasaulį einančių įmonių pavadinimus. Ir vos vienas kitas naujokas. Duok Dieve, kad jiems rankos nenusvirtų.
– Ar jūsų įmonė daugiausia dirba su užsienio dizaineriais?
– Taip. Jau keletą metų dirbame su danais, tačiau tik kaip gamintojai. Su mumis dirbantis Rasmusas Larssonas – gerai žinomas Skandinavijoje dizaineris. Mes jo studijai gaminame kelių serijų minkštus baldus, tačiau negalime jų įtraukti į savo kolekciją, nes tai – mūsų užsakovų gaminiai.
Kuo garsesnis dizaineris, tuo didesnė pridėtinė vertė gamintojui.
Taip pat labai džiaugiamės, kad jau metus dirbame su dizaineriu iš Šveicarijos. Nors ir vienas, ir kitas – daug savo šalyje pasiekę dizaineriai, jie neturi to „šventojo nimbo“, kabančio virš galvos, kaip pas daugelį lietuvių dizainerių (juokiasi).
Kartą reikėjo čia pat vietoje spręsti problemą, tai šveicaras į gamyklą atskrido: pats atrūšiavo ir sukirpo odas, suderino visus gamybos, montavimo klausimus. Jeigu aš to paties tikėčiausi iš lietuvių dizainerio, tai dažnu atveju jis atkirstų man: „Tu ką, čia ne mano darbas!“. Mums teko su tuo susidurti.
Manau, kad mūsų dizaineriai dažnai nesuvokia situacijos. Europoje, Amerikoje dizaino mokyklas baigę žmonės supranta, kad kiekvienam dizaineriui yra būtinas kuo didesnis ir kokybiškesnis jo darbų su skirtingais gamintojais portfolis, todėl yra pasiryžę kurti ir dirbti lanksčiai, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas.
O dažnam lietuvių dizaineriui to nereikia. Jis laukia taip smulkiai suformuluotos užduoties su visomis inovacijomis, kad jam lieka tik nubraižyti tai, kas būna jau sugalvota, aprašyta. Ir tuo savo misiją dažnas laiko baigta. Kažkoks „gegutės“ sindromas...
Kalti yra ne tik patys dizaineriai, bet ir mokymo įstaigos, ir didele dalimi – gamybininkai, kurie dažnai būna nesąžiningi su dizaineriais, nemoka išnaudoti jų kūrybiškumo ir profesionalumo
Matyt, kad kalti yra ne tik patys dizaineriai, bet ir mokymo įstaigos, ir didele dalimi – gamybininkai, kurie dažnai būna nesąžiningi su dizaineriais, nemoka išnaudoti jų kūrybiškumo ir profesionalumo.
Tie, kas pabando išeiti į platesnes rinkas, greitai pajaučia, koks ten srautas, kokia konkurencija. Man kolegos architektai ne kartą yra pasakoję, kaip kai kuriose šalyse yra pristatomi projektai, ir kiek įdedama darbo į tai, kad pasiruoštum konkursams. Galiu drąsiai teigti, kad tai yra didžiulės investicijos.
Pas mus dar vyrauja taupumas, pigumas ir arogancija. Tai iš esmės labiausiai ir erzina. Faktas tas, kad mes turime būti profesionalūs, savikritiški, bet visada lygiuotis į geriausius pasaulyje, o ne skųstis, kad Lietuvai to nereikia... Kitaip pažangos nebus.
– Ar galima teigti, kad šiuolaikinis santykis tarp dizainerio ir gamintojo tampa vis lankstesnis? Dizaineris nedirba įmonėje visu etatu nuo ryto iki vakaro?
– Tikrai ne. Manau, kad talentingo dizainerio ilgą laiką įmonėje apskritai neįmanoma išlaikyti! (juokiasi) Nebent būtum „Moroso“, „B&B“ lygio įmonė, bet net ir šios įmonės daugiausia dirba su laisvai samdomais dizaineriais.
Matote, talentingas dizaineris yra ne minkštų, ne korpusinių ar dar kitų baldų kūrėjas, bet daiktų kūrėjas. Apskritai, tai yra kūrybinis darbas, ir aš neįsivaizduoju, kaip tokį darbą galima dirbti nuo 8 iki 17 val. ir negalvoti apie kitas savo idėjas.
Visu etatu vienoje įmonėje gali dirbti braižytojas, bet tikrai ne dizaineris. Nebent – jaunas, kuriam reikia įgyti darbo komandoje patirties, įsigilinti į konkrečios gamybos subtilumus.
O darbas ir komunikacija su dizaineriais šiais laikais vyksta lanksčiai. Tarkime, parodoje „Baldai“ pristatysime japonės dizainerės Kazuko Okamoto modelius.
Ji pati mus susirado, atskrido į Lietuvą ir mums pasiūlė 5-ių savo modelių eskizus. Iš jų išsirinkome du, bendraudami elektroniniu paštu padirbėjome pusmetį, tuomet ji dar kartą atvyko pasižiūrėti prototipų ir suderinti svarbiausius pakeitimus.
Šią savaitę parodos metu žmonės jau galės išbandyti mūsų bendradarbiavimo rezultatą. Galiu pasakyti, kad tie baldai buvo kuriami visų pirma Europos ir Amerikos rinkai. Pažiūrėsime, Lietuvoje tapsime pranašais...
