Tai dviejų austrų, muzikinės scenos grandų – tarptautinės sėkmės sulaukusio libretų dramaturgo bei vieno žymiausių dainų vokiečių kalba autoriaus Michaelo Kunze ir pianisto, aranžuotojo, kompozitoriaus bei dirigento Sylvesterio Levay sceninis kūrinys.
Autoriai džiaugiasi, kad pasaulinio populiarumo sulaukęs, apkeliavęs vakarų Europos, Skandinavijos šalis, nukakęs net į tolimąsias Japoniją ir Pietų Korėją jų kūrinys pasiekė ir Lietuvos auditoriją.
Flirtavo su mirtimi
Pasak kūrėjų, realiais įvykiais grįstas miuziklas savo tematika yra labai šiuolaikiškas. Tai istorija apie moterį, kuri kovojo už teisę gyventi taip, kaip ji nori. Elžbieta tiesiog troško saugumo, šviesios ateities ir meilės, bet nerado. Tai paaiškina jos nesuvokiamą nutrūktgalviškumą ir flirtą su mirtimi ne tik savo eilėraščiuose, bet ir gyvenimo elgsenoje.
Sudėtingas Sisi meilės romanas su mirtimi yra šios istorijos pagrindas.
Imperatorė Elžbieta gyveno tuo metu, kai prasidėjo didžiųjų monarchijų saulėlydis, o tūkstantmetės tradicijos netruko keistis į modernią, šiuolaikinę civilizaciją, kelias į kurią buvo lydimas tragiškų dviejų pasaulinių karų.
Nors Elžbieta buvo pasmerktojo pasaulio dalis ir viena ryškiausių jo atstovių, tačiau iliuzijų dėl monarchijos žlugimo ji neturėjo. Nauji laikai švietė horizonte, todėl ją stebino aplinkos abejingumas pranašiškiems ženklams. Ar mūsų gyvenamas laikmetis nerodo tų pačių pranašiškų ženklų? To scenos ir muzikos kalba klausia kūrinio autoriai.
Miuziklo autorinių teisių agentūros „Vereinigte Bühnen Wien“ generalinis direktorius Franzas Patay ir meno vadovas Christianas Struppeckas džiaugiasi, kad keturiolika pasaulio šalių apkeliavęs ir naujai devinta kalba statomas miuziklas premjerines rampos šviesas Kaune išvys būtent tais metais, kai Europa atsigręžusi į Kauną kaip „Europos kultūros sostinę 2022“.
Scenoje – įžymybių desantas
Miuziklą stato šiame žanre vis ryškiau besireiškianti režisierė Viktorija Streiča ir Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius, estetiškai drąsiais scenovaizdžiais imperatoriškųjų rūmų dvasią perteikia scenografas Artūras Šimonis, arti trijų šimtų kostiumų poreikį stilingai pildo kostiumų dailininkė Kotryna Daujotaitė, šokius ir scenos judesį kuria choreografas Danius Bervingis.
Naudodamasis ką tik teatre įrengta naujausių technologinių pasiekimų scenos šviesos įranga ir pultu apšvietimo dizainą spektakliui kartu su scenografu A.Šimoniu ruošia Kornelija R. Kondratavičiūtė.
Pagrindinius vaidmenis miuzikle kuria ne tik garsūs ir žiūrovų mylimi dainininkai Mantas Jankavičius, Karina Krysko, Jeronimas Milius, Egidijus Bavikinas, bet ir akivaizdžią karjerą šiame žanre auginantys Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė, Rokas Laureckis.
Tokio pločio istorijoje yra kur atsiskleisti visam Kauno muzikinio teatro artistų būriui, miuzikle užimtas įspūdingas skaičius solistų, choro dainininkų, kurie taip pat įsikūnys į skirtingus personažus, baleto artistų.
Teatro simfoninį orkestrą papildys ir ritmo grupė. Kaip ir visuose miuzikluose tokio pat reikšmingumo poziciją kaip ir atlikėjų čia užims garso režisieriai, kiekvieną kartą organizuojantys sklandų didžiulio būrio dainininkų ir muzikantų gyvą skambesį.
Istorija pasakojama žudiko lūpomis
Miuziklo režisierė V.Streiča, pasakodama apie pastatymo procesą, sako, kad teko gerokai paplušėti gilinantis į tikrus ir gilius istorijos klodus. Ne iš karto suprastas ir vidumi išgyventas buvo pagrindinės miuziklo herojės Elizabet personažas. Tačiau jos gyvenimo aplinkybės, jos skaudi motiniška patirtis (atimti ir neleisti auginti vaikai, svetima imperatoriškų rūmų aplinka ir tradicijos) privertė pamatyti ją lydinčius velnius, pajusti tą patį siaubą ir tragediją.
„Ėmiau ją suprasti, atjausti. Miuziklo medžiagoje įžvelgiau du aktualius aspektus. Pirmasis yra perėjimas į kitokią socialinę būseną. Man imponuojantis filosofas J.Sacksas knygoje „Moralė“ kalba apie mūsų visuomenės virsmą nuo „mes“ prie „aš“, todėl mes, kaip civilizacija, žlugsime, nes kiekvienas egoistiškai galvojame apie savo, bet ne visuomenės gerovę. Elžbietos istorija yra istorinis tokio mąstymo pavyzdys – ji galėjo prisitaikyti, bet to nedarė. Savo gerovę iškėlusi aukščiau jai skirtos tarnystės lėmė suirutę ir tragedijas.
Antras aktualumo aspektas – pasaulis prieš pasaulio pabaigą. Miuzikle aiškiai parodomas politinių konfliktų ir pasaulinių socialinių problemų kilimas. Atspindimas laikmetis nukelia į monarchinio valdymo pabaigą, kai ilgainiui Europoje pereita prie demokratinio parlamentinio valdymo. Virsmo metu vyko protestai, karai, netgi užgimė antisemitizmas. Panašiai vyksta ir šiandien, net konfliktinės teritorijos panašios. Mes nesimokome iš istorijos, tiesiog einame ratu, tad vėl artėjame prie kažkokios kraupios kulminacijos“, – teigė režisierė.
Įdomiausia tai, kad ši istorija pasakojama žudiko lūpomis.
Elžbietą atsitiktinai nužudė revoliucionierius, į Ženevą, kur ji gydėsi, atvykęs nužudyti kito monarcho, tačiau šio neradęs neapykantą monarchijai išreiškė nužudydamas imperatorę.
„Mūsų interpretacijoje žudikas yra užstrigęs skaistykloje, iš kurios negali ištrūkti ir iki šiol bando atsakyti į klausimą, kodėl nužudė. Jo savigynoje skleidžiasi trys sluoksniai: nepatenkinta skurdu žemesnioji klasė, prabangus rūmų gyvenimas ir transcendentinė erdvė – mirties personifikacija. Jau vaikystėje mirtis kėsinosi į Elžbietą, bet įsimyli ją ir leidžia gyventi nuolat būdama šalia. Sudėtingose gyvenimo situacijose mirtis vis siūlo ją išlaisvinti, ir tai brėžia vieną svarbiųjų miuziklo linijų – asmeninės žmogaus laisvės kainą. Ši linija atsiveria personažuose – jie paaukoja savo laisvę vardan imperijos arba atvirkščiai – siekia asmeninės laisvės, visais būdais bandydami ištrūkti iš imperijos gniaužtų“, – teigė V.Streiča.
Istorinė drama su muzika
Dirigentas J.Janulevičius pastebi, kad miuziklo „Elisabeth“ partitūra tarnauja istoriniam turiniui, ir čia pirmu smuiku griežia libreto autorius M.Kunze, akcentuodamas, jog tai yra istorinė drama su muzika.
Stilistiškai miuziklo partitūra labai marga, jaučiama kino filmų, kuriems kompozitorius S.Levay rašė muziką, įtaka, melodinė dinamika tapoma stambiais potėpiais, tai tarsi apokaliptinis skambesys, kuriame vyrauja harmonijos supriešinimas.
Tačiau skirtingos stilistikos rėmuose kompozitorius veda aiškias muzikines mintis, tarsi leitmotyvų arkas, kurios lydi kiekvieną personažą ir leidžia klausytojams pajusti personažų emocijas – visai kaip kino filme.
Scenografo A.Šimonio manymu, imperatorė Elžbieta buvo racionalus žmogus, gerai žinanti savo vertę, tačiau rizikingai besiblaškanti nuo vieno kraštutinumo prie kito.
„Spėju, ji ryžtųsi ir rusišką ruletę sužaisti. Miuziklo libretas Elžbietą pateikia visiškai kitokią – trapią, jautrią, linkusią į emocijas. Todėl scenovaizdį kūriau pagal libreto logiką: scenografija šiame spektaklyje keistai efemeriška, veiksmas gali vykti tiek pragare, tiek danguje. Auksas skleidžia vidinį Elžbietos spindesį, jis tai įkaista, tai atšąla. Auksas veikia ir kaip aliuzija į šaltą monarchijos narvą, kuriame ji buvo uždaryta. Scenografijos priemonėmis siekiau įžvelgti vidinės vienatvės tikrumą: juk Elžbieta buvo ne tik auksu spindėjusi imperatorė“, – patikino A.Šimonis.
Kostiumų ir grimo dailininkė K.Daujotaitė primena, kad Elžbieta garsėjo tiek vidiniu, tiek išoriniu grožiu, todėl kurti švytinčios monarchės portretą įkvėpė jos istorija, stebinantis populiarumas ir tragiška baigtis.
„Visos Sisi vaidmens atlikėjos spinduliuoja moteriškumą, graciją, emocionalumą. Jų kuriamas imperatorės įvaizdis – tai vidinė artisčių spinduliuotė, kurią tik paryškinu, pridedu keletą taiklių štrichų, – pasakoja dailininkė. – Kostiumai čia nepretenduoja tapti istoriniais, muziejiniais, tai labiau variacijos istorine tema su gurmanišku koloritu, dominuoja kakava – karališkas gėrimas, gal net karšto šokolado sodrumas. O variantų begalės – su pienu, su grietinėle, su malonumu, visi rusvi atspalviai – nuo kreminio iki žėrinčio aukso“.
Bet imperatorės žavesį šiame miuzikle, pasak jos, atskleidžia ne ji, o kerinti miuziklo muzika ir Elizabet vaidmens atlikėjų M.Arutiunovos, G.Bielskytės, K.Krysko talentas.
„Perfrazuojant Coco Chanel, sakiusią, kad “suknelė – tai ne paveikslas„, manau, jog koks bebūtų kostiumo grožis, be talentingo artisto tai tik rūbas, o gyvas žmogus, mylinti ir kenčianti moteris visada įdomesnė ir patrauklesnė nei etiketo taisyklėmis susaistyta iškamša“, – patikino kostiumų ir grimo dailininkė.
