(Ne)monografiją sudaro penkios dalys: apie epitafijas; apie inkliuzus; apie efemerijas; apie žodžius; apie apie.
Knygą pristatė jos sudarytojai Robertas Antinis, Kotryna Džilavjan, Airida Rekštytė, taip pat pristatyme dalyvavo rašytojas ir vertėjas, menininko bičiulis Vilius Litvinavičius.
„Keletas žodžių ko nėra knygoje. Mes pradėjome studijuoti, kas yra knyga? Studijavome, kas yra knygos čežėjimas, kas yra tarplapių stuksenimas, kaip jie vartosi. Net kvapą studijavome. Prognozavome skaitytojų pirštų padėtis knygoje, didžiausias studijas padarėme. Tyrinėjome būsimas skaitytojų akių padėtis“, – pristatydamas leidinį kalbėjo R.Antinis.
Naujame leidinyje sudarytojai ir autorius vaizdinius jungė su žodžiais, piešiniais, objektais, o pats sudarymas – užtruko. Turinys buvo kaitaliojamas iki pat pabaigos, kol knygą reikėjo atiduoti spaustuvei.
„Kai pradėjome, nuo pirmojo skyriaus, lankydavomės kapinėse, morguose, ten praleisdavom nemažai laiko, studijavome esmę, gylį. Nuo tokių liūdnų dalykų pradėjome“, – sakė autorius.
Kalbėdamas apie antrąjį knygos skyrių – inkliuzus – R.Antinis teigė, kad tai yra inkliuzai apie neregius, o tam tikra prasme neregiai esame mes. „Inkliuzai yra tai, kas patenka į mus. Rinkome medžiagą, studijavome, draugavome su aklais vaikais, jie siųsdavo mums laiškus. Viskas yra sudokumentuota ir parodyta“, – sakė autorius.
Pasakodama apie leidinį dizainerė A.Rekštytė pastebėjo, jog kartu su (ne)monografija skaitytojui turėtų būti duodamas pieštukas ir trintukas – kad jis pats „pasikoregtuotų“ turinį pagal save.
„Pirmoji R.Antinio knyga pagarsėjo tuo, kad Robertas ją viešai Laisvės alėjoje suvalgė. Ši knyga yra (ne)monografija. Kodėl? Iš esmės ši knyga turi monografijos bruožų, tai knyga, kuri pristato R.Antinio kūrybą, joje yra svarbiausi kūriniai“, – kalbėjo viena iš knygos sudarytojų K.Džilavjan.
„Šiuolaikiniai menininkai labai gražiai daro savo CV, labai gražiai dokumentuoja savo darbus, o Robertas yra kitoks. Jis niekada nedokumentavo savo darbų, nesudarinėjo CV. Ir mes iš to niekada neįvykusio proceso bandėme padaryti monografiją. Aš manau, kad ją galima leisti dar kartą, ir ji bus visą laiką kitokia. Tai yra beprotiškai didžiulis žmogaus paveldas. Ir dokumentinis, ir kūrinių“, – kalbėjo knygos sudarytojai.
Leidinyje yra išsaugotas, anot sudarytojų, nevalyvumas, paliktos net menininko klaidos. „O aš maniau, kad be klaidų rašau“, – juokėsi R.Antinis.
Menininko bičiulis V.Litvinavičius atkreipė dėmesį į tekstus: „Man įdomūs tekstai, požiūris, kuris yra netikėtas. Vieną kartą skaitai ir gali suprasti vienaip, kitą kartą – kitaip.“
Naujasis leidinys pristatytas erdvėje, kurioje šiuo metu veikia ir iki sausio 11-osios dar veiks R.Antinio personalinė paroda „Aidinimas: Trintukas“.
Leidinys (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“ yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Trys viename. Robertas Antinis“ dalis.