Savitos stilistikos bei kolorito M. Norbutaitės tapyba – gerai žinoma tiek Šiaulių krašto, iš kurio menininkė kilusi, tiek Vilniaus, kuriame gyvena, meno gerbėjams: autorinių ir grupinių parodų skaičius jau perkopė kelias dešimtis. Tuo tarpu Kaune tapytojos personalinė paroda rengiama pirmą kartą.
„Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ parodų ciklui menininkė atrinko kelių pastarųjų metų darbus, atspindinčius tematinį bei spalvinį kūrybos nuoseklumą. Tapytoją domina daiktai, sukurti žmogaus, pats žmogus, jo santykis su amžinybe, tai, kas susiję su jo išgyvenimais, ji siekia perteikti būtiškesnį, filosofiškesnį požiūrį į pasaulį, prasiskverbti į daiktų gelmę, objektų struktūras ir pavidalus. M. Norbutaitės darbai balansuoja tarp abstrakcijos ir realizmo, jiems būdingas kiek efemeriškas natūros vaizdavimas, fragmentavimas, naudojama reljefinė faktūra.
Kalbant poetinėmis metaforomis, autorės kūryba apibūdinama kaip „siuntiniai iš praeities“,„amžinybės lobis“, „daiktų pasaka apie tuštumą “, „praeities nuosėdos“. Ir iš tiesų, Medos darbai žvelgia į žiūrovą tarsi pro rūką, ar laiko bei istorijos dulkėmis apneštą stiklą, tarsi būtų vieninteliai liudininkai, išgyvenusieji laivo katastrofą ir tebesaugantys juo keliavusiųjų savo šeimininkų paslaptis. „Koncentruotose laiko dulkėse jaudinančios antikvarinių daiktų faktūros ir formos susilieja į raibuliuojančią sidabro jūrą...“ (P. Rakštikas).
Beje, apie spalvas ir temas. Vienas pagrindinių Medos kūrybos skiriamųjų ženklų daugelį metų buvo rubinas, simbolizuojantis aistrą, netikėtai sublyksintis net pačiuose buitiškiausiuose siužetuose. Tačiau pastarojo meto darbuose rubinų sunku aptikti, drobėse vyrauja ramūs, rudeniniai tonai. Ar tai reiškia, kad aistra dingo iš menininkės gyvenimo? Surasti atsakymą kviečiame parodoje.
Tapytojos stilių galima pavadinti pasirinkimu TARP visų galimų pasirinkimų. Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas - metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ši tikrovė atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas signifikuoja nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Nežinomasis siejamas su dabartimi, kuri kažkur ir kažkada jau buvo patirta. Visa tai, kas regima drobės paviršiuje, taip pat yra dabartis. Nors ji ir priklauso paveikslo erdvei, nors ir signifikuoja praeities laiką, tačiau visada, susidurdama su žiūrovu, yra išgyvenama kaip kažkas, vykstantis dabartyje priešais žiūrovo akis. Taigi per kūrinį susitinkame su negryna dabarties duotybe, t.y. su tuo kas jau pasakyta, pamatyta, pajausta, užuosta, ragauta, rašyta, pavaizduota ir nutapyta. Dabarties negrynumas leidžia kalbėti apie tikrovę kaip iš prigimties abejotinai teisingą ir nekvestionuotiną. Drobės paviršiuje iškylanti tikrovė jau iki žiūrėjimo akto yra prisodrinta įvairiausių išgyventų margaspalvių, koliažiškų menininkės asmeninių patirčių.
M.Norbutaitės paroda Ryšių istorijos muziejuje veiks iki gruodžio 11 d.
Parengė menotyrininkas Remigijus Venckus.
