Hiroaki Umeda yra vienas garsiausių avangardinio meno scenos vardų Japonijoje, choreografas ir tarpdisciplininis menininkas. Nuo tada, kai įkūrė savo trupę „S20” , jo subtilūs, bet brutalūs šokio spektakliai apkeliavo visą pasaulį ir sulaukė žiūrovų bei kritikų pripažinimo.
Jo kūryba pripažinta dėl itin holistinės meninės metodologijos, turinčios stiprų skaitmeninį pagrindą, kurioje į choreografiją įtraukiami ne tik fiziniai elementai kaip šokis, bet ir optiniai, garsiniai, jutiminiai ir, svarbiausia, susiliejančios erdvės ir laiko komponentai.
Spektaklyje „Intensyvioji dalelė” žiūrovai patyrė „nestabilaus stabilumo" prisotintą skaitmeninę tikrovę su įspūdinga šviesų architektūra, choreografija ir paties menininko atliekamu šokiu. Scenoje skaitmeninių dalelių laikinosios formos, sukeliančios kietųjų kūnų tirpimo, skysčių sublimacijos ir šilumos perdavimo algoritmų vaizdinius, sinchronizavosi ir sintezavosi su Umedos judesiais - susidarė ištisa visata, kuri šoko kaip gyvas organizmas.
Nepaisant to, kad prieš pat žiūrovų akis egzistavo skaitmeninėmis kreivėmis persmelkta sprogstanti drobė, kartu ji kėlė trapų įspūdį. Efemeriška kūno išraiška per se buvo įkomponuota į šviesų architektūrą, kuri nepaliaujamai judėjo, kad išlaikytų sekundės dalies stabilumą, iki viskam kitą akimirką išnykstant.
Tarsi įkūnydama kūrinio pagrindą sudarančią efemerišką estetiką, čia, scenoje, į pirmą planą iškilo nematoma jėga, o vizualinė visata nuskendo akyse, tačiau karščio likučiai, vis dar kunkuliuojantys po informacinės perkrovos patirties, dar ilgai išliko žiūrovų kūnuose.
