Kolekcijoje – 21-os menininkės darbai, kurie 2015–2016 m. reprezentuos Lietuvą užsienio šalių meno parodose. Susidomėjimo jau sulaukta iš Italijos, Izraelio, Lenkijos, o gegužės mėnesį dalis kolekcijos kūrinių keliaus į Londoną, kur vyks tarptautinė meno mugė „Collect“. Parodos kuratorės Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė neslepia džiaugsmo – į šią prestižinę mugę pretenduoja patekti menininkai ir meno galerijos iš viso pasaulio, o atrenkama tik dalis jų.
Skonių ABC
Tai, kad „Laiko drobulės“ kūriniai pateko į „Collect“ laimingųjų sąrašus, lėmė šios parodos unikalumas. „Joje ne tik šiuolaikinio meno principų įvaldymas, bet ir menininkų konceptualus prisirišimas prie tekstilės technikų kaip prie ritualinio (at)kartojimo, užtikrinančio minties tęstinumą, taip pat įstabaus gebėjimo tūkstantmečius menančiomis technikomis prabilti į žiūrovą šiandien aktualiomis temomis, apgobti laike“, – pristato darbus parodos kuratorės. Tekstilė bei tekstiliniai daiktai (drabužiai, namų tekstilė) – neatsiejama šiuolaikinių menininkų kūrybos dalis ir priemonė. Tekstilė kupina nuorodų, emociškai jaudinanti, provokuoja lankytoją. Ji leidžia keliauti laiku ir aktualizuoja viešas bei privačias visuomenės gyvenimo sferas.
Drabužis, audeklas, drobulė, drapana, jų simuliakrai, o gal net kvapas ne vieno menininko kūrinyje tapo priemone asmeninei istorijai „perausti“ į vizualinę formą.
„Laiko drobulėje“ meno kūrinių neriboja nei technika, nei dydis: parodoje galima išvysti ir didelio formato kompiuterizuotu būdu išaustų žakardo audinių, ir subtilių kamerinių tekstilės objektų, ritualizuotų performansų, klasikinių gobeleninio audimo ar dygsnelinio siuvinėjimo technikų derinimo su fotografija, videomenu, šokio medijomis pavyzdžių. „Drabužis, audeklas, drobulė, drapana, jų simuliakrai, o gal net kvapas ne vieno menininko kūrinyje tapo priemone asmeninei istorijai „perausti“ į vizualinę formą. Suknelė, kostiumas, švarkas, marškiniai, skarelė, paklodė, seilinukas, juosta – ne kuratorių išprašyti / pasiūlyti kūrinių siužetai, o kelias dešimtis menininkų šiuo metu jungianti kryptis. Tekstilė šios kolekcijos kūriniuose naudojama kaip dangalas, skraistė, drobulė, slepianti baimes, nuojautas, pajautas, atjautas, neišsipildžiusias svajas, paslėptas aistras, ilgesį ir skaudulius“, – parodos meniu pristato kuratorės.
Tekstilė – vienas imliausių laikui menų. Kai kuriuos kūrinius išausti prireikia 2 ar 3 metų vieno ar kelių žmonių kasdienio darbo. Štai, Vitos Gelūnienės tapiserija „Vienaragio medžioklė“ buvo audžiama dvejus metus. Norėdama pabaigti savo kūrinį „Užklotas. Funkcija–antifunkcija“ Ernesta Dikinytė turėjo pasiimti akademines atostogas. (Jame sudėta 500 000 adatėlių, o kūrinys sveria 37 kg).
Kad Monika Žaltauskaitė-Grašienė žakardo technika išaustų savo kūrinį „Penelopės drapanos“ reikėjo suprogramuoti kiekvieną pikselį. Priklausomai nuo kūrinio dydžio ir sudėtingumo tai gali trukti nuo vienerių iki keletos metų.
Stop phubbing: tikrovė ir natūralumas – perkamas
Neatsitiktinai „Laiko drobulės“ organizatoriai, pristatydami kolekciją, prakalbo apie laiką. Visą parodos laiką visuomenė yra kviečiama kurti naujažodį.
Prieš maždaug 2 metus anglų kalbos žodyne buvo įvestas naujas žodis „phubbing“ (angl. „phone + snubbing“), kuris reiškia šalia esančio žmogaus ignoravimą žiūrint į telefoną. Daugelis įtakingų pasaulio leidinių („The Guardian“, „Time magazine“, „The Independent“, „The Telegraph“ ir kt.) šį reiškinį įvardino kaip unikalų XXI amžiui.
Jo paplitimas siejamas su vis spartėjančiu naujųjų technologijų vystymusi. Daugiau laiko skiriame išmaniajam telefonui nei gyvam, lėtam bendravimui. Parodos rengėjų tikslas – atkreipti dėmesį į šį, mūsų kartai lemtingą, atvejį. Visą gruodžio bei sausio mėnesį organizatoriai rinks lietuviškus žodžio „phubbing“ atitikmenis. Surinktos versijos bus pateiktos kalbininkams su siūlymu įvesti naują žodį lietuvių kalbos žodynuose.
Išmanieji telefonai palieka daug didesnį anglies dioksido pėdsaką nei žmonės įsivaizduoja. Įmonės „Digital Power Group“ vadovas ir mokslininkas Markas Millsas atliko tyrimus, kurie nustatė, kad žmonės, per savaitę sunaudojantys 2,8 GB bevielio interneto, suvartoja daug daugiau energijos nei vidutinis šaldytuvas. Problema ta, kad informacija apie tokį energijos kiekio suvartojimą nėra viešinama, todėl žmonės apie tai nesusimąsto. „Kai užvedate automobilį, jūs vartojate tik jo degalus, tuo tarpu, kai naudojate išmanųjį telefoną, jūs jungiatės prie viso pasaulio kompiuterių tinklo. Tai lyg jūs užvestumėte visos stovėjimo aikštelės automobilių variklius tuo pat metu, kai užkuriate savąjį“, – lygina atvejus Virginija Vitkienė.
Daugiausiai energijos sunaudojama tikrinantis socialinius tinklus, žiūrint video ar klajojant po pasaulį „Google Maps“. Žmonės, vienas kitam kurti ir akli, atsivėrę nuo pasaulio išmaniaisiais telefonais, o plačiais ekranais – vienas nuo kito. Įsitempę nuo nuolatinio skubėjimo, jie ieško nusiraminimo ir vienatvės su ausinuku prieš skaitmeninį ekraną, kad po pusvalandžio vėl galėtų grįžti į bėgimo takelį. Ekranuose – atkurti vaizdai su miško tankynėmis, palydimi vandenyno, vėjo ar net lietaus garsų. Dabar tikrovė ir natūralumas – perkamas. Paradoksalu, tačiau efektyviausias būdas sumažinti anglies dioksido pėdsaką būtų grįžti prie tikrovės, šiandien tapusios egzotika. „Neturime vilties, kad visuomenė ims ir atsisakys išmaniųjų telefonų. Vis dėlto reikia kritiškai vertinti jų naudojimą ir mastus“, – apie idėją kalba Neringa Stoškutė. Štai jau vis daugiau restoranų užsienio šalyse prašo išjungti telefonus ar pakabina užrašą, skatinantį bent jau vakarienės metu nenaršyti internete, kad lankytojai netrukdomi galėtų mėgautis maistu ir vienas kito draugija.
Dar vieną būdą išjungti telefonus ir atsikvėpti siūlo „Laiko drobulės“ menininkai – tai kartu su šeima, draugais ar vienam apsilankyti galerijoje (tai gali būti jūsų meditacijos forma). Natūralumas parodoje patiekiamas kaip prašmatni vakarienė. O desertui – plati edukacinė programa: diskusijos, kuratorių turai, šeštadienio programos šeimoms su vaikais, pamokos muziejuje moksleiviams ir kiti renginiai, kviečiantys būti kartu, bendrauti gyvai.
Parodoje galima išvysti Laimos Oržekauskienės, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, Linos Jonikės, Aušros Kleizaitės, Ingos Likšaitės, Loretos Švaikauskienės, Renatos Vinckevičiūtės, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Ernestos Dikinytės, Danguolės Bečelytės-Čechavičienės, Eglės Gandos Bogdanienės, Vitos Gelūnienės, Dovilės Gudačiauskaitės, Zitos Inčirauskienės, Virginijos Kirvelienės, Violetos Laužonytės, Jūratės Petruškevičienės, Dainos Pupkevičiūtės, Eglė Ridikaitės, Jelenos Škulienės, Almyros Weigel kūrinių. Parodą kuruoja Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė.
Projekto rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė. Partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus. Partneris edukacijai – VDA Kauno dailės fakulteto Tekstilės katedra.
Paroda veiks Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) iki 2015 m. sausio 11 d.
