Kitaip nei įparasta manyti, šį kartą Kazanova, kurį įkūnijo aktorius Regimantas Adomaitis, nebuvo nupieštas tik kaip moterų viliotojas. Atskleisti gilesni ir tauresni personažo jausmai bei mintys leido prisiminti, kad tai buvo vyras-legenda, turėjęs širdį, mokėjęs mylėti, vertinęs ištikimybę (kad ir plačiąja prasme), norėjęs būti suprastas ir išklausytas.
Scenoje visą spektaklį buvo du žmonės. Kazanova – prisiminimuose klaidžiojantis, vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis vyras ir Sofija – gyvenimo nemačiusi apyjaunė tarnaitė, kuri, kaip sakė ją suvaidinusi Aurelija Tamulytė, daug atidavė ir beveik nieko iš likimo negavo atgal. Šie aktoriai pasirinkti neatsitiktinai. Anot režisieriaus, jie, nors ir labai skirtingi, puikiai papildo vienas kitą bei atskleidžia personažų bruožus.
Šmaikštus, o akimirkomis graudulį keliantis spektaklis kalba apie tikrąsias žmogaus vertybes ir svajones. Kaip susigrąžinti laisvę? O kaip tapti laisvam? Kaip duoti ir tuo pačiu neprarasti savęs? Ar iš vis verta būti savimi? Paika jaunystė prieš gilią patirtį, įžvalgus naivumas prieš sausas žinias, meilė prieš racionalumą. Pašaukimo valdomas troškimas gyventi prieš ribotą, nors ir nuoširdų, gyvenimo modelį. Kas teisus gal lieka ir neaišku, tačiau neabejotinai visas abejones nušluoja meilė ir aistra.