Aktorius sako, kad spektaklyje nebus efektų – jokio kraujo, nuogų vyrų, farso, fejerverkų. Rolandas Kazlas neslepia, kad spektakliui jį įkvėpė poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus eilės. O ypač programinis eilėraštis „Geležis ir sidabras“, to paties pavadinimo rinkinyje išleistas 1968-aisiais. Siūlome interviu su Rolandu Kazlu fragmentą.
Kas nutiko, kad 2009 m. prabylate prieš 40 metų rašytomis eilėmis?
Gal šitoks laikas, ar ką? Kai reikia atsigręžti į poeziją. Gal tik ji gali mus išgelbėti: poezija, kultūra, etika? Visą laiką su baltu pavydu žiūrėdavau į aktorius, skaitančius eiles. Man jie atrodydavo nepaprasti – tarsi įšventinti į riterius. Kita vertus, ilgai nesupratau poezijos ir poetų, gyvenančių kažkur savo kosmose. Vladą Šimkų pirmiausia atradau kaip vertėją. 1996 m. Ignas Jonynas Jaunimo teatre repetavo „Sirano de Beržeraką“. Sėdėdamas užkulisiuose tiesiog mėgavausi tekstu! Kokie sodrūs, nebanalūs žodžiai! Tada nusprendžiau ieškoti V.Šimkaus. Viename antikvariniame knygyne užtikau 1983 m. išleistą jo poezijos rinkinį „Nusileisk, dangau, ant žemės“. Pradejęs ją vartyti supratau, kad mano rankose atsidūrė mažas Lietuvos poezijos lobis.
Kaip reikėtų teisingai suprasti geležies ir sidabro simbolius? 1968 m. geležis simbolizavo nepajudinamą plieninę sistemą, karo alsavimą. Sidabras – laisvę, kūrybinį pradą. O dabar?
„Geležis ir sidabras“ – apie vertybių pasirinkimą. Menininko, žmogaus… Smagu, kad Šiauliuose atgimsta „Sirano de Beržerakas“, Vilniuje – „Don Kichotas“. Todėl norisi palaikyti tą simbolinę sidabro siūlo giją. Juk geležį dabar keičia stiklas, aliuminis, skystieji kristalai, plazma, fejerverkai, prekybos centrų pypsėjimas ausyse. Neapleidžia jausmas, kad galbūt kadaise pasukome visai ne tuo keliu. Todėl dabar reikėtų atsigręžti į subtilesnius dalykus – į tą silpną sidabro šviesą. Nesivadovauti šūkiu „Krintantį pastumk...“
Geležį dabar keičia stiklas, aliuminis, skystieji kristalai, plazma, fejerverkai, prekybos centrų pypsėjimas ausyse. Neapleidžia jausmas, kad galbūt kadaise pasukome visai ne tuo keliu.
Aš esu pesimistas, realistas. Nes didieji optimistai daug blogo pasauliui pridarė. Jų pasakymai „o kodėl viskas blogai, juk yra ir gerų dalykų“ rodo mūsų degradaciją. Užuot pasakius „yra blogybių, yra…“. Tai rodo, kaip mes, kultūros žmonės, totaliai pralaimime tai „geležiai“ – geležinei konkurencijai, brovimuisi per kitų galvas, naudos siekimui bet kokia kaina. Kaip kadaise sakė Tuniso berberai, „buvo laikai, kai turtingieji galvojo ne tik apie pinigus, apie kai ką daugiau“. Situacija tokia: kai kažkas plečiasi, kažkas turi trauktis. O traukiasi gražūs dalykai, nyksta rūšys, gamta, kultūra, individualybės, nepaprasti dalykai. Todėl ypač menininkai turi tarti savo žodį. Rodyti kryptį. Ir jeigu mums jau lemta nugrimzti, tai grimzkime kaip tie kapitonai – stovėdami ant laivo denio. Grimzkime su eilėraščiu, daina, geromis pjesėmis, mintimis ir sidabro šviesa akyse. Ir galbūt gamta mums kuo nors atlygins.
Galbūt. Galbūt Šimkaus poetinis herojus, keliantis ir graudulį, ir erlickišką šypseną pro ašaras, yra labai panašus į patį Rolandą Kazlą?
Poezijos reikia ieškoti kaip meilės. Poeto – kaip sielos brolio. Kaip savo antrojo aš. Bet geresnio antrojo aš. Subtilesnio, jautresnio. Tai aš atradau Vlado Šimkaus kūryboje. Jaučiu, kad jis į mano gyvenimą atėjo laiku, kaip mokytojas. Man šis laikotarpis įdomus. O kodėl – nežinau. Kaip sakė A.Einsteinas, jeigu žmonės kalbėtų tik tai, ką supranta, pasaulyje būtų tylu.
