Į diskusiją buvo pakviestas kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Lilija Bručkienė.
Pedagogams – visuomenės spaudimas
Kaip pastebėjo pedagogė, lietuvių kalbos pamokų programa orientuota į rezultatą, į puikiai išlaikytą brandos egzaminą. „Dažnai tokių lūkesčių turi ir tėveliai, ir patys vaikai, mokyklos administracija ir netgi žurnalai, kaip „Reitingai“. Mokytojas patiria iš visuomenės skelbimą ir nori nenori turi ruošti juos egzaminui“, – teigė L.Bručkienė.
Literatūros programoje autorių – gausu. Tempas didžiulis. „36 autorius per dvejus metus išanalizuoti ir pasiruošti egzaminams – realiai misija neįmanoma“, – neslėpė klaipėdietė pedagogė.
Sunkiai susivoktume kaip tauta be Donelaičio
Prie literatūros programos kūrimo prisidedantis Darius Kuolys teigė, kad lietuviai, kaip tauta, sunkiai galėtų susivokti be Adomo Mickevičiaus ar Donelaičio tekstų.
„Tai yra tekstai, kurie šitą bendruomenė sukūrė. Labai svarbu suvokti, ką mes į šį pasaulį atėję jau gauname. Tam tikros idėjos egzistavo tūkstantmečius. Mokykla turi apsaugoti civilizaciją nuo jaunųjų barbarų. Mokytojui tenka sokratiška atsakomybė“, – diskusijoje kalbėjo D.Kuolys.
Anot jo, būtina kelti ir klausimą, kokia yra humanitarikos paskirtis mokykloje.
Programa, pasak D.Kuolio, turi būti suderinta su egzaminu. Disonuoti, kad įvertinimas būtų objektyvus ir abiturientas į egzaminą neitų kaip į paskutinįjį teismą.
Pasigenda laisvės rinktis
Diskusijoje dalyvavusi V.Šeina-Vasiliauskienė teigė, kad reikia ir tokių tekstų, kurie atlieptų dabartį. „Tačiau negali būti vien klasika ar tik vien Haris Poteris“, – teigė literatūrologė.
Anot pedagogės L.Bručkienės, štai progimnazijų programa lyg atnaujinama, bet iš esmės niekas nepasikeičia. „Deklaruojamas 30 proc. laisvumas rinktis autorius išnyksta. Bėgi su vėjeliu per temas tarsi orientacininkas. Matome, kad reglamentas per griežtas, reikėtų daugiau laisvės, tada viskas vyktų gerokai kokybiškiau“, – kalbėjo pedagogė diskusijoje.
Neseniai vykdyta lituanistų apklausa ir parodė, kad didžioji jų dalis norėtų daugiau laisvės patys spręsti, kokius kūrinius ar autorius įtraukti.
Bet ar tikrai visi mokytojai galėtų tinkamai pasinaudoti laisve? Tokį klausimą kėlė diskusijos moderatorius.
D.Kuolys prisiminė, kad prieš pora dešimtmečių lyg iš tiesų būta daugiau laisvės, tačiau paaiškėjo, kad dauguma pedagogų ir toliau vadovavosi vadovėliais. Kūrybos buvo nedaug.
Užsienio kalbos – tik komunikavimui
„Dar vienas klausimas – prastėjanti mūsų humanitarika. Lietuvių kalbos pamokos liko pagrindinė disciplina, istorija tarsi nustumta. Vyresnėse klasėse dalis mokinių jos nebesirenka. Užsienių kalbos mokymas grįstas komunikacija, nebeliko kultūrinio konteksto. Dar seniau mokiniai Turgenevą per rusų kalbos pamokas skaitė, per vokiečių mokėsi deklamuoti Getę. Mes neturim ir filosofijos, ką turi prancūzai. Tikybos pamoka pasirenkama. Mūsų vaikai gali būti daugybę metų lankę tikybos pamokas bet būti neskaitę biblijos. Lituanistikai akivaizdžiai tenka per didelė našta“, – pripažino D.Kuolys.
Diskusijoje nuskambėjo ir mintis leisti pedagogams įtraukti į programą autorius, būdingus regionams. Kaip I.Simonaitytė Klaipėdos kraštui.
