Pirma, kas šauna į galvą, mąstant apie teatro atgarsius visuomenėje, tai italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”, rudenį sukėlęs tikrą diskusijų audrą.
„Tai buvo labai geras testas, tam tikros visuomenės dalies, net aukščiausių sluoksnių, patikrinimas. Visos išankstinės nuostatos ir priešprieša yra antriniai elementai, manipuliaciniai dalykai. Svarbiausia, kad spektaklis parodė, kaip visuomenė reaguoja į cenzūrą. Štai čia yra esmė“, – įsitikinęs V.Jauniškis.
Prieš spektaklį pasipylusią kritikos laviną teatro kritikas vadina vienu liūdniausių įvykių 2012–aisiais. Dalies visuomenės, net nemačiusios spektaklio, nepasitenkinimą ir protestus jis palygino su priešiškumu Vilniuje 2009 metais iškilusiai Vlado Urbanavičiaus skulptūrai „Krantinės arka“, geriau žinomai tiesiog vamzdžio vardu.
„Tačiau dėl skulptūros bent buvo diskutuojama – menas tai ar ne. O dėl spektaklio iškart pasigirdo draudimo rodyti, kitaip tariant, cenzūros gaida. Laimė, nepriėjome iki visiško idiotizmo taško“, – pasidžiaugė kultūros analitikas.
Išskiriant reikšmingus įvykius teatre, žvilgsnis nukrypsta ir į Kauną. Po beveik trejus metus trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Kauno valstybinio dramos teatro Didžioji scena. „Tai – didžiulis pasiekimas, vertinant tai, kad lėšos nebuvo įšaldytos net krizės metais. Dabar savo valandos laukia Klaipėdos dramos teatras, kurio padėtis yra tragiška. Apie metų metus neužbaigiamą „Menų spaustuvės“ kvartalą net nekalbu“, – sakė V.Jauniškis.
Kai teatras neturi generalinės linijos, meno vadovo, jam rūpi ne menas, ne žiūrovai, bet kiti dalykai – ne tie, dėl kurių iš esmės kuriamas teatras.
Trečias nedžiuginantis, bet būtinas paminėti momentas, aptariant teatro aktualijas 2012 metais – nesibaigiančios intrigos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre: purtomas nesibaigiančių skandalų teatras atsidūrė kūrybinėje duobėje.
„Kai teatras neturi generalinės linijos, meno vadovo, jam rūpi ne menas, ne žiūrovai, bet kiti dalykai – ne tie, dėl kurių iš esmės kuriamas teatras“, – pastebėjo teatro kritikas.
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus įvertinimą Italijoje V.Jauniškis irgi priskiria vieniems svarbiausių metų įvykių. Žinia, lietuvių teatro meistrui buvo patikėtos Vičencos „Olimpico“ teatro meno vadovo pareigos.
„Tai – didžiulis mūsų teatrinės mąstysenos, tam tikro teatrinio fenomeno pripažinimas“, – neabejojo V.Jauniškis.
Kalbant apie kultūrą plačiąja prasme, vienu reikšmingiausių pasiekimų jis įvardija šių metų rugsėjį Seimo priimtą įstatymą, kuriuo steigiama Kultūros taryba. Numatyta, kad ši Kultūros ministerijai atskaitinga įstaiga administruos kultūrai ir menams skiriamas lėšas, vykdys kultūros sektoriaus stebėseną, analizuos valstybės biudžeto lėšomis vykdomų programų, projektų ir kitų priemonių kokybę.
„Pereiname prie depolitizuoto ir demokratinio kultūros administravimo ir finansavimo modelio. Tiesa, kol kas – tik popieriuje“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Grįždamas prie teatro, kritikas sako, kad 2012–aisiais žiūrovas matė interpretuojantį ir žaidžiantį teatrą. „Kartais sekasi geriau, kartais – blogiau. Metai parodė, kad reklama ir viešieji ryšiai tampa labai svarbiu, bet tuo pačiu ir atgrasančiu ar nuviliančiu elementu. Kai labai daug reklamos, žiūrovas labai daug tikisi, o po to staiga negauna to, ko laukė. Tada kyla klausimas: ar mums iš tikrųjų reikia to, ko dar nebuvo, ar visuomenei reikia to šoko, apie kurį kalba ir žada reklamose?“
Poezijoje – erotika, prozoje – pasakotojo talentas
Jono Mačiulio–Maironio 150–ąsias gimimo metines ir su jomis susijusius renginius literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas išskiria kaip vieną svarbiausių literatūros gyvenimo įvykių 2012–aisiais.
„Tai įvykis, išėjęs už literatūros ribų. Turiu minty leidinius – tiek paties Maironio naujus leidimus, tiek knygas apie Maironį ir jo kūrybą. Kalbu ir apie plakatus viešose vietose, kai poeto portretą ir eilėraščius žmonės galėjo sutikti bet kur. Galiausiai rinkimai ir politinės peripetijos labai gražiai aktualizavo Maironio satyras“, – kalbėjo V.Sventickas.
Galiausiai rinkimai ir politinės peripetijos labai gražiai aktualizavo Maironio satyras.
Kitas reikšmingas įvykis – knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ leidimo pabaiga. Ciklas pradėtas leisti 2005 metais, o šiemet dienos šviesą išvydo paskutinis 30–asis tomas.
„Tai – XX amžiaus klasika, 30 pavardžių. Ciklas leistas, galvojant apie tai, kad mūsų klasika turi būti prieinama visiems, atrandama knygynuose. Juk ta klasika padeda suvokti šiuolaikinę literatūrą, jos vertybes, kriterijus ir pan.“ – svarstė literatūros kritikas.
Apžvelgiant 2012 metus literatūroje, esą neįmanoma nepaminėti pomirtinio Sigito Gedos eilėraščių rinkinio „Freskos“.
„Šią knygą išskiriu ne todėl, kad daugiausiai rašau ir galvoju apie poeziją, o dėl jos įdomumo. Tai – pirma lietuvių poezijos knyga, kuri taip prisodrinta erotikos. Tai – nuotykis“, – apibendrino V.Sventickas.
Kalbėdamas apie poeziją jis pamini ir Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“, užsklendžiantį vientisą kūrybos ciklą, pradėtą rinkiniu „Laužiu antspaudą“ (2008) ir pratęstą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010).
„Trečioji knyga baigia efektingą ir ryškų kūrybinį ciklą“, – įvertino literatūros kritikas.
Pokalbiui pasisukus apie prozą, V.Sventickas irgi ilgai nemąsto. Ryškiais jis vadina du romanus: poeto Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ ir režisieriaus, poeto, aktoriaus Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“.
„Pirmą išskiriu dėl jame atskleistos kitokio labai paslankaus pasakojimo galimybės, kai autorius laisvai vaikšto tarp tikrų dalykų ir visokių mistifikacijų. Antrąjį miniu dėl netikėtos temos ir sugebėjimo ją išplėtoti labai lakoniškomis formomis“, – paaiškino pašnekovas.
Nejaugi viskas, apžvelgiant visus metus? „Viskas“, – nedvejodamas galvą linktelėjo V.Sventickas.
„Menas visada tampa istorija“
Eseistas ir menotyrininkas Ernestas Parulskis nusiteikęs pakiliai: 2012 metais, kaip ir ankstesniais, parodinis gyvenimas Lietuvoje buvo intensyvus. Dėl parodų, pasak jo, vertėjo važiuoti į Kauną, Klaipėdą, o Vilniuje šeštadieniniai maršrutai po galerijas ir muziejus maksimaliai užpildydavo visas keturias ar penkias žiūrėjimui skirtas valandas.
„Iš pamatytos gausybės išskiriu tris ženklinius įvykius ir parodas. Pirmoji – Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ (kuratoriai: dr. Lolita Jablonskienė, Kaj Lobjakas (Talinas) ir Iliana Veinberga (Ryga)) formaliai patenka į 2011–us metus, bet intensyviausiai ji buvo lankoma pirmus du šių metų mėnesius, todėl, be abejonės, įtraukiu ją į šviežiausių patirčių lauką“, – paaiškino E.Parulskis.
Jis įsitikinęs, kad „Modernizacija“ yra tobulas pavyzdys, kaip reikia kurti intriguojančias artimojo istorinio konteksto ekspozicijas, kuriose, be smalsumo patenkinimo, lankytojas gauna stiprų akademinių žinių užtaisą. „Bet, ir tai didelis parodos kuratorių nuopelnas, mokslinis ekspozicijos pranešimas visiškai netrukdė vyresniems lankytojams tiesiog nostalgiškai pasivaikščioti, atpažįstant kažkada (o gal net ir dabar) turėtus, nešiotus ir naudotus prietaisus, indus ar juvelyriką“, – sakė menotyrininkas.
Antras svarbus šių metų dailės įvykis, patekęs į E.Parulskio favoritų sąrašą, nėra paroda. Jis įsitikinęs, kad vasarą trečią kartą vykusi meno mugė „ArtVilnius‘12“ (meno vadovė dr. Raminta Jurėnaitė) tapo Lietuvos meno rinkos būsenos rodikliu.
Šio pasakojimo siužetas nesudėtingas, bet mums vis dar naujas: menas yra ne tik grožis, ne tik prekė, bet, galiausiai, visuomet tampa istorija.
„Jos dalyviai, lankytojai ir pirkėjai aktualizavo, kokia yra šios mums vis dar egzotiškos produkcijos pasiūla ir paklausa. Svarbiausias mugės rezultatas yra tai, kad ji tą būseną užfiksavo: pas mus yra ir produkcija, ir jos paklausa. Žinoma, lokali meno rinka tebesiformuoja, bet kainų, estetinių prioritetų, mados tendencijų gairės po truputį žymi kadaise labai miglotą teritoriją“, – įvertino E.Parulskis.
Rudenį vykusi paroda „Ne vien grožis“, nors surengta toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje, menotyrininko nuomone, turėjo visiškai kitokį stuburą, nei visos kitos Lietuvoje vykusios institucinės parodos: „Nors, kaip ir kitur, šios parodos koncepciją ir precizišką darbų atranką atliko meno ekspertai (parodos kuratorė dr. Giedrė Jankevičiūtė), ekspoziciją sukūrė profesionalūs architektai ir rodomi buvo muziejinės vertės kūriniai. „Ne vien grožis“ tapo bene pirmąja Lietuvoje šitaip kokybiškai parodyta privačia dailės kolekcija, kurią inicijavo patys kolekcininkai. Esu įsitikinęs, kad paroda „Ne vien grožis“ tapo katalizatoriumi, iššūkiu kitiems kolekcininkams, iliustruodama vienintelį kolekcionavimo kelią – reikia ne tik rinkti kokybišką meną, bet lygiai taip pat atsakingai ir dosniai jį rodyti.“
E.Parulskis atkreipė dėmesį, kad visi jo išskirti 2012 metų dailės įvykiai yra vieno bendro pasakojimo elementai: „Šio pasakojimo siužetas nesudėtingas, bet mums vis dar naujas: menas yra ne tik grožis, ne tik prekė, bet, galiausiai, visuomet tampa istorija.“
Kine trūksta profesionalumo ir idėjų
Lietuvos kino kritikė Izolda Keidošiūtė pabrėžia, kad tradiciniai festivaliai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ visuomet yra labai reikšmingi, nes jų metu žiūrovai susipažįsta su pasaulio kinu.
Festivalių metu šiemet pristatyta ir nemažai lietuviškos dokumentikos premjerų, pavyzdžiui, Giedrės Beinoriūtės „Pokalbiai rimtomis temomis“ ar režisieriaus Marato Sargsyano filmas „Tėvas“.
„Dokumentikoje mums kaip visada sekasi geriau. Giedrė visą laiką ieško, kuria įvairaus žanro filmus, pasirenka sau artimas temas. Marato filme „Tėvas“ įdėta labai daug darbo. Tai galėjo būti labai juodas, slogus filmas, o režisierius padarė šeimyninį, švelnų, jautrų, su humoru“, – pasidžiaugė I.Keidošiūtė.
Prie 2012–ųjų laimėjimų reikėtų priskirti ir Kristinos Buožytės vaidybinio filmo „Aurora“ sėkmę: 47–ajame SITGES fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje režisierės juosta išrinkta geriausiu šių metų Europos fantastiniu filmu ir apdovanota „Melies d'Or“ prizu.
Emilio kinas geras. Jis gali patikti ar ne, bet nepaneigsi, kad režisierius išmano kino profesiją: montažą, bendravimą su aktoriais. Filmuose yra ir ritmas, ir scenarijus.
Tiesa, I.Keidošiūtė atkreipė dėmesį, kad festivalių pasaulyje yra daugiau nei gerų filmų. Tačiau malti į miltus net abejotino talento režisierių I.Keidošiūtė nesiryžtų: „Kad galėtum pasakyti, kad koks nors filmas yra šlamštas, turi labai pagalvoti – gal kažko nesupratai? Reikia svarių argumentų. Filmas gali nepatikti, bet nereiškia, kad jis yra blogas.“
Nors sukurtas 2011 metais, kino teatrų sales režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pasiekė šiemet.
I.Keidošiūtė šį filmą pirmiausia vertina už profesionalumą, kurio, kaip ir idėjų, kine pastaruoju metu labai trūksta.
Daug vilčių kino kritikė deda į 2013–uosius, kai turėtų įvykti režisieriaus Igno Jonyno juostos „Lošėjas“, Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ premjeros. Laukiama, ką pavyks sukurti Emiliui Vėlyviui, šiemet pradėjusiam filmuoti naują savo kūrinį „Flight Redirected“.
„Emilio kinas geras. Jis gali patikti ar ne, bet nepaneigsi, kad režisierius išmano kino profesiją: montažą, bendravimą su aktoriais. Filmuose yra ir ritmas, ir scenarijus“, – sakė I.Keidošiūtė.
