Prieš tris metus startavusio projekto KITI tikslas ir šiandien išlieka tas pats – suvienyti nūdienos fotografus, suteikti nežinomiems ar mažai žinomiems kūrėjams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje taip palengvinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kita vertus, šiuo projektu siekiama praplėsti tradicinės fotografijos ribas, atkreipti dėmesį į gretutinius uostamiesčio fotografijos reiškinius suteikiant naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų nusistovėjusiai Klaipėdos fotografijos sampratai.
Trečią kartą vykstančiame projekte, kaip ir ankstesniuose, – fotografų, kurie dar tik žengia į fotografijos meną, darbai. Pagrindiniai autorių atrankos kriterijai – aktyvi kūrybinė veikla ir nežinomumas. Neabejotinai pastarasis momentas išlieka sąlyginiu, nes dauguma kuriančiųjų gan išsamiai savo kūrybą pristato virtualioje erdvėje. Tai – jauni, ambicingi autoriai, jau turintys aiškius kūrybos principus, ryškėjančias autorines raiškas, nors dar ir stokojantys patirties profesionalaus meno erdvėje. Naujų ir perspektyvių autorių pristatymas vis dar išlieka mažai pažiniu reiškiniu. Čia svarbiausias – intrigos momentas, stimuliuojantis dar neįgytų patirčių dirgikliais.
Praplėtė geografiją
Šiais metais projektas KITI praplėtė savo geografiją ir tarp Klaipėdos fotografų, kurių beveik trečdalis šiuo metu reziduoja užsienyje (L. Venckevičiūtė – Londone, J. Lohde – JAV, N. Urentcevas – Sankt Peterburge), pristato šiauliečio M. Juro kūrybinius eksperimentus. Būtent šio autoriaus darbai galėtų pretenduoti į seno/naujo sąvoką, kuri pastaraisiais metais sėkmingai plėtojama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje fotografijoje. M. Juras patenka į tų autorių kategoriją, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją – ambrotipiją – autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, pozityvas. Archaiška technologija fiksuojami vaizdai užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis daro jį unikaliu ir vertingu jau savaime, pernelyg nesigilinant į kitus vertinimo kriterijus. Tai – savotiška spekuliacija, kuriai savanoriškai atsiduoda ne tik fotografas, bet ir jo kūrinių suvokėjas.
Jau kitus, tačiau ne mažiau pritinkančius mistifikuoto pasaulio struktūrai, dėmenis renkasi ir V. Jankauskas, A. Ostrianica, V. Baltmiškis. Šie autoriai nors ir kitomis priemonėmis, tačiau taip pat sėkmingai užaugina pakankamą laiko patinos sluoksnį, kad išbalansuotų realaus vaizdo (šiandienos) suvokimą ir suteiktų jam daugiau ar mažiau romantizuotą apvalkalą. Falsifikuojamos ištisos istorijos atraminiais taškais pasirenkant senąją architektūrą, kadais savo tikrąją paskirtį praradusius padargus ar jau prieš kelis dešimtmečius iš miesto gatvių dingusius automobilius.
Mada persipina su gašlumu
Atvirai deklaruojami manipuliacijos privalumai – J. Lohde ir L. Venckevičiūtės fotografijoje. Pasirinkdamos mados fotografijai būdingą stilistiką autorės drąsiai balansuoja ant estetinės/komercinės fotografijos ribos. Pernelyg nesureikšminant nė vieno iš šių aspektų ir nesiekiant savo darbus įsprausti į konkretaus žanro rėmus jos konstruoja erotizuotus, šiek tiek nimfomaniškus vaizdus. Valstybės simboliai persipina su infantiliais atributais, nekaltas elgesys su gašlumo ir kitais aistros išraiškos šablonais. Tai – sąlyginis pasaulis su ryškiu realybės prieskoniu. Ar tai autentiško pasaulio sunaikinimas, ar tikro pasaulio sukūrimas, paliekama nuspręsti pačiam.
Žymiai mažiau į kadro struktūrą kišasi V. Ščiogolevas. Jis pasirenka stebėtojo/fiksuotojo taktiką sau kaip autoriui palikdamas vienintelę prerogatyvą – objektų ir kadrų atranką. Panašiai elgiasi ir V. Balsys, kuris tampa pasyviu viešosios erdvės stebėtoju ir inertišku joje pasirodančių subjektų fiksuotoju. Visiškai kitokią taktiką renkasi N. Urentcevas. Fotografuodamas Sankt Peterburgo gatvėse jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo atmosferą – didmiesčio, turinčio ne visuomet atvirai deklaruojamų pretenzijų į kosmopolitizmą, dinamizmą.
Fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui pasitelkia V. Jurelevičius. Kadrų serija, su nedideliais intervalais, pateikiama kaip nenutrūkstama seka, veiksmą rutuliojant nuo pradinio – užuomazgos iki galutinio – atomazgos taško. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia, kaip ir vyksmas, yra tikras. Tačiau autoriui pavyksta išvengti didaktikos ir pasilikti už kadro tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.
Daugiau meditatyvinio pobūdžio – L. Ženč fotografija. Fotografė gal ir nepretenduoja į gilesnius būties apmąstymus, tačiau jos fotografiniai eksperimentai šįkart suvokėjui pasiūlo ne komunikavimo, bet savianalizės įrankius.
Prieš parodą – ekskursijos
Parodos atidarymo dieną (balandžio 13 d.) 18 val. 40 min. KKKC parodinėse erdvėse Martynas Juras pristatys ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija kuriamas fotografijas bei pademonstruos ambrotipo sukūrimą.
Autorius šį susitikimą pristato taip: „Keliaujantis XIX a. fotografas Martynas Juras leis visais šešiais pojūčiais pajusti, kokia buvo fotografija 1851 m. Pamatysite, kaip ant paprasto stiklo atsiranda magiškas veidrodinis vaizdas, kvepiantis levandomis. Antro tokio paties neįmanoma gauti.
Tokia fotografija vadinama ambrotipija (senąja graikų kalba reiškia: νβροτός – nemirtinas). Ambrotipas, lyg gintaro inkliuzas, sidabro vaizdas padengtas specialiu XIX a. laku yra lyg vakuume saugomas brangiausias turtas.Kiekvienas apsilankęs parodoje galės savo akimis pamatyti kaip gimsta ambrotipas.“
KITI 3 autoriai: Vladas Balsys, Virginijus Baltmiškis, Virgilijus Jankauskas, Martynas Juras, Valdemaras Jurelevičius, Jana Lohde, Artūras Ostrianica, Vasilijus Ščiogolevas, Nikolajus Urentsevas, Lijana Vencevičiūtė, Laima Ženč.
