Parodą pristatantis dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis teigė, Lietuvos vizualinio meno lauke gyvuoja daug grupių, vienos aktyvios, kitos įslaptintos, trečios latentinės, o kai kurios atgyja, tarytum kokia legendinė roko grupė. Dar keisčiau, kada atgimsta grupė, vienijama ne pavadinimo, bet kitų, daug įdomesnių bendrumų.
Taip atsitiko su Vilmanto Marcinkevičiaus, Egmonto Bžesko, Tado Gutausko ir Audriaus Gražio „susivienijimu“. Kultūros antropologui tai būtų labai įdomus darinys. Visus šiuos menininkus vienija ambicinga įvairiapusė veikla, labai anksti pasireiškęs veržlus naujų savirealizacijos teritorijų užkariavimas, staigi karjera ir meno lauko normų ignoravimas.
„Tai kodėl visos šios organizacinės ketveriukės savybės iki šiol nesugeneravo pastovaus grupės pavadinimo, kodėl šis klausimas įstrigo permanentinės krizės būvyje?“ - rašo V.Kinčinaitis.
Atsakymas peršasi savaime – be pavadinimo galima būti dar ilgiau. Permanentinė krizė gali būti ir pastovaus atsinaujinimo garantas tiek asmeninėje kūryboje tiek ir kolektyviniame veiksme. Štai ir matome, kaip akivaizdi šios komandos paraiška grupinei veiklai „Vartų“ galerijoje 1999 metais atgimsta tuo pačiu pavadinimu pernykštėje ArtVilniaus mugėje, o šiandien smagaus avantiūrizmo nestokojanti ketveriukė priskiria sau permanentinės krizės būseną ir priverčia publiką ieškoti tokios krizės ženklų kiekvieno iš jos dalyvių kūryboje. Tačiau tai tik subtilus koketavimas, siekis užkalbinti žiūrovą artimesniam ryšiui, noras dalintis ne intriguojančiais biografijų vingiais, o kūrinio prasmėmis, plastikos raidos dėsningumais, jos turiniu.
Štai čia ketveriukė vėl laikinai išsiskiria ir kiekvienas menininkas, būdamas bendroje erdvėje, skelbia savo kūrinių autonomiją, individualų iškirtinumą, unikalų formų ir spalvų, potėpių ir pranešimų savitumą – rodo tai, kas gimsta permanentinėje kūrybinės vienatvės krizėje.
Išeitis iš jos tik viena - kurti toliau.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki gegužės 24 d.
