D. Andriulionis gimė 1951 m. lapkričio 25 d. Rokiškyje. Piešti vaikystėje pradėjo pasislėpęs ir bijojo Dailės akademijos, nes manė, kad jai neturi pakankamai gabumų. Bijojo, kol architektas Antanas Siniauskas, pamatęs vienuoliktoko Dano darbus, liepė greitai rinktis daiktus ir stoti studijuoti architektūros.
Gal būtų ir baigęs, jei ne privalomas architektams matematikos kursas. Dėl jo Danas perėjo į Dailės akademiją, o vėliau paskui žmoną architektę išvažiavo į Klaipėdą.
D. Andriulionis uostamiestyje penkiolika metų dėstė tapybą ir kompoziciją būsimiems dizaineriams.
Pasak menotyrininkės E. Miravičiūtės, D. Andriulionis – nuošalės kūrėjas ir geografine, ir fizine prasme. Jis nesiveržia į pirmąsias gretas, o eina kelkraščiu – neskubėdamas, įsižiūrėdamas į dangų ir jame pulsuojančius šviesulius, į mariomis plaukiantį laivą, į pro žvirgždą prasikalusią žolę. Architekto išsilavinimą turintis dailininkas savo paveiksluose stato savo svajonių miestą.
Jo darbuose susilieja istorija, filosofija, gamta, kosmosas, vietą randa ir lietuvių ornamentika, ir germanų runos, ir rytiečių mandalos. Kultūriniai ir semantiniai klodai gula vienas ant kito, papildo ir atveria tokias prasmes, kurias išfiltruotų nebent senieji išminčiai ar žyniai.
Kažkada tapęs ant fizelino skiautės, dabar D. Andriulionis kuria įspūdingo dydžio paveikslus, kurių yra įsigiję Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio, Anglijos, Austrijos, JAV ir kitų šalių kolekcionieriai. Dailininkas pripažįsta, kad siužetų jiems semiasi vaikštinėdamas pajūryje arba nuo Kuršmarėmis plaukiančios jachtos žvelgdamas į dangų. Dažniausiai – į savo žvaigždyną Kasiopėją.
„Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas. Kai pavargstu nuo žvaigždžių, užsidarau savo studijoje,“ – tikino D. Andriulionis.
Jo paroda Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje veiks iki gruodžio 30 d.
