Kaip rašo Tomas Pabedinskas, į šiandieninę tikrovę V. Pletkus žvelgia tarsi iš kažkada išgyventos, bet dabar jau tik menamos praeities. Todėl dabartis V. Pletkaus kūryboje įgyja subjektyvų vaizdinį, nusėtą praeities reliktais, susijusiais su įvairiais istorijos laikotarpiais ir kontekstais. V. Pletkaus fotografijose galima išvysti buvusių tarybinių fermų griuvėsius, apleistą raketinės bazės starto aikštelę, tarybinių laikų paminklą ar ant sienos išpieštą svastiką. Praradę savo pirminę paskirtį bei funkcionalumą, buvę galios simboliai apnuogina tik šiurkščią materiją ir savo egzistavimo beprasmybę. Tą patį išduoda ir nusidėvėję kasdienybės objektai: senas autobusas, yrančios sūpynės ar parduodami namai.
Kita vertus, V. Pletkaus kritika nėra nukreipta tik į konkretų istorinį laikotarpį, jo ideologiją ar kasdienybę. Šio autoriaus darbuose šiuolaikinės, nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos projektai atrodo tokie pat neperspektyvūs , kaip ir didieji komunizmo užmojai. Fotografas pastebi, kaip neadekvačiai į šiandienos kontekstą įsiterpia pasibaigusį sovietmetį pakeitusio kapitalizmo ženklai ar jau nauja ideologija pagrįsto militarizmo apraiškos.
Vis dėlto, istorinių laikotarpių ženklai apibrėžia tik akivaizdųjį V. Pletkaus fotografijų turinį, bet neriboja jų prasmės. Fotografui, regis, ne tiek svarbu demaskuoti atskiro laikotarpio ar ideologijos beprasmybę, kiek provokuoti abejones pačiais racionalaus pasaulėvaizdžio pagrindais. Autoriaus darbai nepalieka galimybės vienus istorijos tarpsnius bei ideologijas pasmerkti ir nesuteikia vilties kitose atrasti „teisingą“ visuomenės modelį ir prasmingos žmogaus egzistencijos pavyzdžius. Vietoje to, fotografas verčia užduoti nepatogius klausimus: ar neperspektyvi yra konkreti socialinė santvarka, ar pati (san)tvarkos idėja? O gal ir individualaus žmogaus egzistencija iš esmės neturi perspektyvos? Galbūt, žmonija apskritai yra „neperspektyvus projektas“?
V. Pletkaus fotografijose praeitis atrodo dar nepraėjusi, nes jos paliktos tuštumos neužpildė nei prasminga dabartis, nei ateities lūkesčiai. Materialaus, betikslio buvimo, kurį žymi tik nuolatinio nykimo ženklai, akivaizdoje laiko tėkmės neįmanoma nužymėti reikšmingais įvykiais, todėl prasmę praranda ir mums įprasta linijinė laiko samprata. Leisdamas fotoaparatui fiksuoti aplinkinę realybę tokiame būvyje, kurio negalima artikuliuoti nei vien dokumentinėje vaizdo plotmėje, nei metaforiškai perteikta konkretaus laikotarpio kritika, V. Pletkus atskleidžia ne tik žmonių apleistų vietovių, bet ir prasmės netekusios egzistencijos tuštumą.
