Monografija „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“ – tai kolektyvinis keturių Klaipėdos universiteto mokslininkių Sigitos Kraniauskienės, Silvos Pocytės, Rut Leiserovič (Ruth Leiserowitz) ir Irenos Šutinienės tyrimo darbas.
Šio krašto nerasime dabartiniame Lietuvos administraciniame žemėlapyje, tačiau tai istorinė, kultūrinė teritorija, egzistuojanti daugelio sąmonėje kaip itin savitas Lietuvos regionas, paženklintas politinių, demografinių, socialinių virsmų, kurie po Antrojo pasaulinio karo suformavo visiškai kitokią visuomenę, nei buvo iki tol.
Klaipėdos miesto ir krašto visuomenės istorija po Antrojo pasaulinio karo – tai paralelinių visuomenių/atminčių/identitetų istorija. Naujoji visuomenė čia kūrėsi ant senojo gyvenimo griuvėsių, juos panaudodama naujiems savosios egzistencijos statiniams tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Pokariu čia apsigyvenusios bendruomenės, skirtingos savo etnine kilme, religija, istoriniu likimu bei socialine galia kūrė savąsias gyvenimo istorijas ir tapatybes. Tuomet pradėjo plėtotis naujasis Klaipėdos krašto identitetas, paremtas savais skirtingais istoriniais pasakojimais, patirtimi, bendruomenių ribomis bei mentaline topografija.
Pasakojimas apie naujos visuomenės kūrimąsi Klaipėdos krašte pagrįstas ne tik rašytinių istorinių šaltinių analize, bet ir ikonografine medžiaga bei įvykių amžininkų pasakojimais – asmenų patyrimais ir šeimų istorijomis. Jose atsiskleidžia pokario Klaipėdos krašto paveikslas, kupinas dramatiškų netekčių ar kasdienio džiaugsmo detalių, siužetų apie sugyvenimą ir atskirtį. 97 informantai – krašto vietiniai senbuviai, lietuviai iš įvairiausių Lietuvos kampelių, kitakalbiai atvykėliai iš buvusių sovietinių respublikų – yra šios knygos bendraautoriai.
