Parodą sudaro fotografijų ciklas, instaliacija ir videofilmas, kuriuose autorė tyrinėja žmogaus žvilgsnį, jo kuriamas įtampas ir santykių transformacijas. Laisvydė Šalčiūtė čia permąsto ir akcentuoja žvilgsnio galią subjektą paversti objektu, o objektą – subjektu.
Kaip pagrindinę meninę išraiškos priemonę naudodama vandenį, anot okeanografo Ž. Kusto – tobuliausią meilės simbolį, fotografijų cikle autorė transformuoja tradicinius žvilgsnio galios santykius. Ji stebi, kaip vyro fotografo žvilgsnis pro fotoobjektyvą reprezentuoja moters kūną, jį savotiškai sukonstruodamas/iškonstruodamas ir paversdamas žaidimų aikštele savo fantazijoms.
Pati fotografuodama L. Šalčiūtė permąsto subjekto vietą dvigubame matymo ir žvilgsnio mechanizme, akcentuoja momentą, kai pats subjektas, disponuojantis fotoobjektyvo galia, tampa stebimas ir iš šalies, ir iš savo stebimo objekto pusės – iš išorės ir iš vidaus – ir taip tarsi praranda galios persvarą ir pats tampa objektu.
Kaip teigia parodos kuratorė Laima Kreivytė, Laisvydės Šalčiūtės „Sekretai“ – tai vaikystės žaidimo transformacija į suaugusiųjų paslaptis. „Sekretas“ – tai stiklo šuke prispausta gėlių kompozicija, užpilta žemėmis. Svarbus ne pats vaizdas, o tai, kad jis slaptas. Šia paslaptimi galima pasidalyti tik su geriausia drauge. Paslapties patikėjimas ir (ne)išsaugojimas kuria magišką „sekretų“ galią. Atidengdama svetimam žvilgsniui patikėtą paslaptį, apnuogini jos saugotoją ir save.
Sekreto struktūrą Laisvydė perkelia į savo instaliaciją. Ją sudaro fotografijos, veidrodžiai, žemių kvadratas ir videofilmas. Rastus fotografinius moterų atvaizdus menininkė fragmentuoja ir „slepia“ po vandeniu ir stiklu. Pažeidžiamiausios kūno dalys tampa tais mirusiais žiedais, kuriuos iš atminties tamsos ištraukia žiūrovo žvilgsnis. Slapčia pamatytas vaizdas trikdo, tačiau kartu atveria pasąmonės mechanizmus, kuriuos geriausiai atskleidžia mitologiniai vaizdiniai.
Įžengus į salę žiūrovą perveria Medūzos žvilgsnis ir jis suakmenėja. Nors iš fotografijų žvelgiančios moterys negąsdina gyvačių plaukais, stingdo akistata su tuo, kas viešumoje slepiama. Nepridengtas intymumas kvestionuoja žvilgsnio galią – išviešinta paslaptis nebenaudojama šantažui. Sudaiktintas moters kūnas tampa ne malonumo, o neaiškios grėsmės šaltiniu. Pats tapęs stebėtoju, paverčia mus, žiūrovus, savo objektais. Atsuka vujaristiniam žvilgsniui veidrodį. Medūzos galva atskiriama ne tik nuo kūno, bet ir nuo Atėnės skydo.
Niekas nėra apsaugotas nuo žudančio žvilgsnio.
