I.Stravinskio kūrinio partitūroje panaudota daugybė lietuvių liaudies melodijų. Vienas iš pagrindinių spektaklio autorių tikslų – išryškinti tamprų I. Stravinskio muzikinio teksto ryšį su Lietuvių liaudies muzika, atnaujinti ir aktualizuoti kūrinį šių dienų žiūrovui, parodant, jog tradicijos visada gyvos. Spektaklio scenografija ir choreografija – pripildytos lietuviškų tradicijų elementų – kabantis sodas, atpažįstami folkloro judesiai, kurie supinami su šiuolaikinio ir gatvės šokio choreografija.
Spektaklyje mes žvelgiame į įvairias gyvenimiškas situacijas, perkeldami sceną į gyvenimą, o gyvenimą į sceną, keliame klausimus, kas šventa ir svarbu šiandien ne tik šokėjui, bet kiekvienam mūsų, – sako A.Gudaitė ir L.Žakevičius.
Spektaklio kūrėjai siekia pažinti kompozitoriaus kūrybą, ruošdamiesi spektakliui analizuoja įvairias kūrinio „Šventasis pavasaris“ versijas, gilinasi į aukojimo ir pasiaukojimo tradicijas, bei šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančio narcisizmo apraiškas. Spektaklio idėjinė atrama – aukojimo ir aukojimosi ritualai. Aukodami naikiname, aukodamiesi – naikinamės.
Kūrėjai atkreipia dėmesį, kad dabar tradicijos kitos, nors vis dar tokios pat šventos ir svarbios. Šiandien mes stengiamės dėl kitų vertybių, aukojame save kitiems dievams: vartojimui, masei. Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ rodoma ir tuo pačiu stebima, kaip mes elgiamės, kai galvojame, jog esame laisvi rinktis ir nuo nieko nepriklausome, siekiama pažinti, kokio dydžio iš tiesų tie mūsų „nepriklausomybės“ rėmai.
„Spektaklyje mes žvelgiame į įvairias gyvenimiškas situacijas, perkeldami sceną į gyvenimą, o gyvenimą į sceną, keliame klausimus, kas šventa ir svarbu šiandien ne tik šokėjui, bet kiekvienam mūsų. Nusilenkiame prieš bendrumo jausmo formuojamus rėmus ir patys save į juos talpiname, darome tai, kas mums primetama iš šono, nes esame priklausomi nuo nuomonių. Bet ar tampame dėl to tušti ir banalūs?“ – klausia spektaklio choreografai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.
Šokiu spektaklyje apmąstoma, kad ritualas – tai patirties forma, skirta individualybei niveliuotis, sutapti ar pritapti. O pritapti – tai nebelikti. Net kai manome, kad turime asmeninių ritualų, įsteigiančių mus, tai tik iliuzija. Nes jau vien tai, kad ieškome ritualo, rodo, kad tiesiog būtis mums nepakankama. Iš čia paradoksas: bet koks siekis suteikti papildomos prasmės būčiai – rasti pašaukimą, eiti į vakarėlį, pirkti kostiumą, pritapti prie minios ar siekti nuo jos atsiskirti – naikina pačią būtį. Ritualas visada perteklius. Dažniausiai trūkumo perteklius.
Kartu su 2014 m. už geriausią metų choreografiją apdovanotais A.Gudaite ir L.Žakevičiumi scenoje šiuolaikinio ir urbanistinio šokio atstovai, jauni ir talentingi šokėjai Agnietė Lisičkinaitė, Brigida Gruodytė, Lukas Karvelis ir Raidas Petrauskas. Spektaklio režisūriniais sprendimais rūpinasi vienas populiariausių šių dienų režisierių Vidas Bareikis.
