„Tas pasakymas, kad klumpakojis regionams, o Shakespeare'as centrui – gana ciniškas. Bet iš dalies jis galioja, nes nėra tos [kultūrinės] apykaitos, kurią matome Švedijoje, Japonijoje ar Vokietijoje“, – teigė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
Rugsėjo pradžioje prasidėjo valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ diskusijų ciklas, kurio metu valstybės pažangos tarybos nariai susitiks su visuomene ir diskutuos svarbiais klausimais.
Ekspertai teigia, kad kultūros neturėtume suvokti siaurai – traktuoti ją ne tik kaip aukštąjį meną, bet ir kaip dalyvavimo bendruomenėje formą arba ryšių, siejančių visuomenę, visumą.
Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) pranešime spaudai cituojama A.Pakarklytė sako, kad bendri statistiniai skaičiai nėra prasti, o palyginus su ankstesnių metų rodikliais netgi gerėjo.
Tarkime, bendras gyventojų aktyvaus įsitraukimo į kultūros veiklas rezultatas siekė 88 proc., aktyvaus kultūrinių veiklų praktikavimo, kai žmonės kultūros veiklas paverčia hobiu ar saviraiška, siekė 45 proc. ir taip pat padidėjo.
Taip pat nuo 10 iki 21 proc. augo savanoriškas žmonių įsitraukimas, dalyvavimas įvairių kultūros organizacijų, asociacijų veiklose.
„Tačiau problemos iškyla vertinant intensyvumo ir įsitraukimo į kultūros veiklas lygius ir priežastis“, – akcentavo A.Pakarklytė. Tarkim, kaip pagrindinę kliūtį dalyvauti kultūros veiklose 43 proc. apklaustųjų nurodė laiko trūkumą, 34 proc. atsakė, kad jiems „neįdomu“, ir šis rodiklis yra padidėjęs (buvo 25 proc.).
Diskusijoje A.Pakarklytė pažymėjo – menininkus reikia kviesti bendradarbiauti. Sunku tikėtis, kad iki 2050 metų menininkai geografiškai pasklis tolygiai. Be to, reikėtų atsižvelgti į socialiai jautrias grupes.
Anot A.Pakarklytės, bendruomenių kūrimas ir bendradarbiavimas būtų siekiamybė: „Bendradarbiavimas yra sunkus, nes turi suprasti kitą, būti atviras, daryti kompromisus. <...> Aš tik taip matau, nes visko ištolyginti nepavyks.“
Šis tyrimas Lietuvoje atliekamas nuo 2014 m., kas trejus metus. Jo tikslas – stebėti gyventojų dalyvavimo kultūros veiklose lygį, kultūros prieinamumo ir kokybės vertinimą.
Infrastruktūra
Viena iš pagrindinių kultūrinės atskirties priežasčių tampa transporto infrastruktūra Lietuvos regionuose.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė išryškino – šio tyrimo duomenimis, kultūros centrų Lietuvoje yra 160, kurie dar turi ir 455 padalinius, ir tik 14 savivaldybių tokių kultūros centrų nėra išvis.
Tyrėja komentavo: „Infrastruktūrą kultūros veikimui tiek profesionalios, tiek mėgėjų mes turime, kausimas, kas generuoja atskirtį? Ar tai, kad į regioną negali atvažiuoti, galbūt kultūros centras neužtikrina salės ir negali apsilankyti profesionalusis teatras ar geras koncertas? O galbūt bilietai miesto muziejuje yra brangūs? Reiktų padaryti, kaip Jungtinėje Karalystėje – valstybiniai muziejai nemokami. Galbūt viešojo transporto sistema sužlugusi ir žmogus negali nuvažiuoti?“
A.Gelūnas teigė, kad gyventojų kultūros vartojimas vis dar koreliuoja su jų pajamomis: „Kultūros vartojimas – labiau pailsėjusios, turinčios geresnį laisvalaikį ir išteklių visuomenės dalies, nenoriu sakyti – pramoga, bet įsiprasminimas.“
Švietimas
Diskusijos metu ekspertai teigė, kad reikalingas sustiprintas dėmesys švietimo ir kultūros sektorių jungčiai.
STRATA pranešime taip pat cituotas licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentorius Miša Jakobas atkreipė dėmesį, kad nemažai atsakomybės kaip jaunimą sudominti kultūra, įtraukti į įvairias kultūrines veiklas, tenka šeimai ir mokyklai:
„Mūsų švietime matau spragas, kurios pakankamai svarbios, nes Lietuvoje 2050 gyvens ta karta, kuri šiandien sėdi mokyklos suole. Aš turiu labai daug priekaištų mūsų pedagogikai, kuri apie kultūrą, muziką, dailę tiek mažai kalba.“
Pasak A.Gelūno, raktine sąvoka yra švietimo ir edukacijos kokybė, nes poreikis skaityti Platoną, W.Shakespeare'ą, Aną Achmatovą savaime neatsiranda: „Jei gimei puikioje šeimoje, viskas gerai, bet jei tau gyvenime pasisekė mažiau – vienintelis tavo šansas yra mokytojas, mokytoja, – edukacinė aplinka, jei ir tokio šanso nėra, tada matome, ką matome.“
KOG tyrimų ir įžvalgų vadovė Rūta Matulaitienė atkreipia dėmesį, kad gerokai didesnė dalis gyventojų vertino, jog įvairių kultūros sričių prieinamumas ar kokybė nepakito, o tai gali būti tam tikras kultūrinio gyvenimo Lietuvoje nusistovėjimo požymis.
„2020 m. pavasarį trims mėnesiams paskelbtas karantinas stipriai palietė kultūrinį Lietuvos gyventojų lauką. Net trečdalis gyventojų teigė, jog kultūrinių veiklų stoka karantino metu juos paveikė neigiamai“, – sako KOG instituto įžvalgų ir tyrimų vadovė R.Matulaitienė.
