Šioje knygoje V.Rubavičius dalinasi savo įžvalgomis globalizacijos, laisvosios rinkos, kultūros ir tradicinių vertybių sąveikų temomis, aiškinasi, kodėl kultūrinės atminties ir tautinio tapatumo klausimai stumiami į nuošalę ir kaip interpretuojama sovietinė patirtis.
Šios knygos autorius, kurį renginio vedėjas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas apibūdino kaip branduolinio mąstymo žmogų, teigė, kad rašant knygą jam buvo įdomu tyrinėti tai, kas mes esame savo pačių atmintyje, o taip pat tai, kas mes esame kitų atmintyje. Itin svarbus jam ir lietuvybės klausimas, kuris dar kartą aktualus tapo šaliai integruojantis į Europos Sąjungą. Ar mes suvokiame savo vaidmenį šiame integraciniame procese ir ar esame istorijos veikėjai – klausė filosofas. „Aš toje Europoje ir tame pasaulyje jausčiausi geriau, jeigu žinočiau, kad esu istorinio subjekto atstovas“, - savo susirūpinimą tuo, kad ne visada iki galo įsisaviname vykstančius procesus ir aktyviai juose dalyvaujame, sakė V.Rubavičius.
Diskusijoje dalyvavęs filosofas Vytautas Radžvilas teigė, kad knygoje keliamas esminis klausimas – kas vis dėlto įvyko po nepriklausomybės atgavimo, ar iš tiesų galime kalbėti apie tautą su visais jai būdingais požymiais. „Lietuviškai kalbantys, liaudiškus šokius laisvalaikiu šokantys žmonės dar nėra tauta“, - sakė V.Radžvilas. Jis pabrėžė, kad ir žodis kultūra yra abstrakcija, teigęs, jog pagrindinė problema, jog sovietiniams okupantams pavyko nukristi mūsų tautinę tradiciją – išsiugdė sovietinių kultūrininkų sluoksnis, tačiau nebuvo tokių, kurie galėtų ugdyti kultūrinę, politinę sąmonę. Kalbėdamas apie dabartinę kultūros būklę jis teigė, kad labiausiai pasigenda lietuviško, o ne moksliškai neutralaus požiūrio į pasaulį: „Labiausiai trūksta požiūrio į Vilnių lietuvio akimis“.
Mes nuolatos mąstome apie sovietinio režimo laikus, tačiau kada galėsime kalbėti apie šį laiką?
Filosofas Naglis Kardelis sakė, kad brandžią tautą apibūdina gebėjimas pažiūrėti į save kitų akimis. Tačiau, anot jo, reikėtų išmokti žiūrėti į save ne tik kitų, bet ir savo pačių akimis. „Mes nuolatos mąstome apie sovietinio režimo laikus, tačiau kada galėsime kalbėti apie šį laiką?“ - klausė filosofas. Jo teigimu, Lietuvos potencialas yra kur kas didesnis nei šiuo metu pasireiškia politiniame, instituciniame lygmenyje. Jo teigimu, apie tai kalbama ir šioje knygoje – tiesa, kaip pripažino filosofas, dažnai sutirštinant spalvas, tačiau, anot jo, daugelis svarbių dalykų ir yra pasakomi nenuglaistant jų, nesuniveliuojant. „Daug išminties reikia skaitant šią knygą“, - sakė jis.
Jam pritarė ir V.Radžvilas. Jis sakė, kad knyga ir yra puiki tuo, jog yra nesterili. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad knygoje nemažai kalbama apie kultūros reikšmę, tai, kokias vertybes ji perduoda. Anot filosofo, „mes turime problematišką paveldą, kuriame kultūra yra pernelyg sudvasintas dalykas“.
„Mano požiūriu, kultūra yra paprastas dalykas – tai yra idėjų gamyba. Aš lyginu ją su žemdirbyste. Žemdirbys parūpina maisto kūnui, o kultūra – sielai. Tačiau kultūra tuo pačiu gali būti ir naikinimo įrankis“, - sakė V.Radžvilas.
