Dr. Kažuro vasario 22 d. Bažnytinio paveldo muziejuje skaitys paskaitą „Bazilijonų vienuolija ir knygų spauda“ – tai muziejuje vykstančio renginių ciklo „Kijevo krikščionybės skaitiniai Vilniuje“ tęsinys.
– Knygotyra: kaip apibūdintumėt šią mokslo sritį? Gal už pavadinimo slypi dalykai, apie kuriuos nenutuokiame?
– Apibūdinant bendrais žodžiais, knygotyra yra mokslas apie knygą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis mokslas turi bendrą tyrimo objektą su filologijos mokslu. Tačiau tai nėra analogiškos sritys. Filologijos, kurios vertimas iš graikų kalbos reiškia „meilė žodžiui“, tikslas yra tirti kalbą arba tekstą knygoje. O knygotyrai knyga yra vertinga savaime, kaip materialus daiktas – popierius, šriftų dizainas ir spalva, teksto išdėstymas puslapyje, viršelio medžiaga ir t. t. Kitaip tariant, knygotyrininkai nagrinėja ne patį tekstą, o kaip jis „pagamintas“, nes teksto prasmė yra ir autoriaus protinės veiklos produktas, ir daugelio kitų žmonių darbo rezultatas. Nagrinėdami raštininkų, spaustuvininkų, popierininkų, leidėjų, cenzorių veiklą, mes atkuriame teksto gimimą, o kartu siekiame suvokti kultūros mechanizmus, religijos savitumus, socialines institucijas ir įvairius visuomenės procesus. Taigi, nors knygotyros apibūdinimas atrodo paprastas ir konkretus, šis mokslas iš tikrųjų turi neišsemiamą pažintinį potencialą.
– Ką įdomaus knygotyra gali atskleisti žmogui, besidominčiam kultūra, istorija?
– Knygotyra yra jauna, besivystanti mokslo sritis. Vienu jos gyvybingumo požymiu laikomas mokslinių klausimų ir krypčių praplėtimas. Viena kryptis nagrinėja knygą kaip materialų objektą (analitinė bibliografija, spaudos technologijos, verslo istorija), kita mato knygą kaip socialinį ir kultūros objektą (skaitymo istorija, komunikacijos istorija), trečia sritis suvokia knygą kaip teksto, vaizdų ir informacijos objektą (tekstologija, vizualijos, diagramos, marginalijos). Pridėkime, kad šiuolaikinė knygotyra siekia aprėpti visas įmanomas teksto ir vaizdo medijas (arba laikmenas) – ir fizinėje, ir virtualioje aplinkoje.
Sena knyga, išspausdinta rankinėmis staklėmis, pranašesnė už kitus istorijos šaltinius. Ji padeda apčiuopti reiškinius, apie kuriuos neturime jokių kitų šaltinių. Šiandien nemažai senų egzempliorių išlikę ir saugoma bibliotekose. Kartais iki tol nežinoto raštijos artefakto atradimas sukelia perversmą mokslo pasaulyje, priverčia permąstyti istorinius įvykius, pakeisti nusistovėjusią nuomonę. Svarbiausia yra atrasti būdus, kaip tą seną knygą „prakalbinti“.
– Kaip susidomėjote šia mokslo sritimi, kas jus patraukė knygotyroje? Kokia jūsų mokslinio tyrimo sritis?
– Pirmus tyrimų objektus radau dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose. Čia išryškėjo temos, į kurias norėjosi atsakyti. Pavyzdžiui, domino klausimas, kaip viena spaustuvė galėjo spausdinti knygas, priklausiusias visiškai skirtingoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etnokonfesinėms bendruomenėms. Būtent Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė (veikė su pertraukomis nuo 1628 iki 1839 m.) ir buvo toks įdomus atvejis. Joje spausdintos knygos rusėnų, lietuvių, lenkų, sentikių rusų ir net latvių bendruomenėms.
Po disertacinio tyrimo iškilo nauji klausimai. Supratau, kad norėdami nušviesti vienos spaustuvės savitumą turime aiškiai suvokti jos kontekstą. Todėl šiuo metu nagrinėju visas Vilniaus spaudos įmones XVIII a., kai bazilijonų spaustuvė suklestėjo.
XVIII a. Vilniaus spaustuvės buvo institucinės. Kituose Abiejų Tautų Respublikos spaudos centruose, pavyzdžiui, Krokuvoje ir Lvive, koegzistavo privatus ir institucinis spaudos verslas. Vilnietiška spauda šiuo atveju buvo vienalytė. Norint suprasti jos savitumą, reikia nuolat gilintis į Bažnyčios ar mokslo istoriją.
– Kokios priežastys lėmė bazilijonų ordino spaustuvės įsikūrimą Vilniuje XVII a. pr.?
– XVI–XVII a. sandūroje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išaugo spausdintinio žodžio autoritetas. Spaudos plėtrai postūmį davė smarki religinė kova tarp katalikų, stačiatikių, protestantų. Spauda padėjo susipriešinusioms stovykloms spręsti įvairius uždavinius – dalyvauti viešoje polemikoje su oponentais, tobulinti ir skleisti ideologiją, reguliuoti bendruomenės vidinę tvarką, kodifikuoti tikėjimo pagrindus ir t. t. Toje situacijoje daugiau šansų laimėti turėjo partijos, kurios naudojo spaudos medijas. Galima įžvelgti kai kurias paraleles su šiuolaikiniais socialiniais tinklais. Taigi, pagrindinė priežastis, nulėmusi bazilijonų spaustuvės atsiradimą, buvo poreikis įsitvirtinti jaunai Unitų, arba Graikų apeigų katalikų, bažnyčiai. Nors bazilijonų vienuolija buvo dar labai jauna organizacija, sugebėjo išugdyti vienuolius, galinčius įsitraukti į literatūrinę veiklą ir organizuoti knygų spausdinimą.
– Į kokį istorinį kontekstą įsiliejo bazilijonų ordino spaustuvė, ėmusi veikti Vilniuje? Kokios kitos spaustuvės tuomet veikė?
– XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais Vilniaus spauda išgyveno sudėtingą ir labai įdomų laikotarpį. Vilniuje atsirasdavo ir užsidarydavo įvairios privačios ir institucinės spaustuvės. Iš viso per šį laikotarpį veikė aštuonios spaustuvės. Pavyzdžiui, Mamoničių šeimos spaustuvė, Jono Karcano, Danieliaus Lenčickio, Mikalojaus Kristupo Radvilos, Jokūbo Morkūno, stačiatikių miestiečių brolijos ir kitos spaustuvės. Įdomu, kad vienas pagrindinių spaudos plėtros paskatų – t. y. tarpreliginė konfrontacija – tuo pačiu metu pavirto kliūtimi, sukėlusia spaudos verslo, ypač privataus, nykimą. Kai kurios spaustuvės buvo tiesiog sugriautos per religinius konfliktus (pavyzdžiui, stačiatikių brolijos ir kalvinistų bendruomenės). Gelbėdami verslą, spaustuvininkai ieškojo įtakingų globėjų, keitė vietą, kartais – net tikėjimą. Pirmi bazilijonų bandymai įsteigti spaustuvę vyko tuomet, kai Vilniuje liko tik dvi spaustuvės – jėzuitų Akademijos ir stačiatikių brolijos.
– Koks ryškiausias bazilijonų ordino spaustuvės indėlis į to meto kultūrą?
– Apie kokį nors vieną indėlį sunku kalbėti. Sakyčiau, kad Vilniaus bazilijonų spaustuvė yra reikšminga dėl kelių savybių. Visų pirma, spaustuvė neabejotinai prisidėjo prie rusėnų bendruomenės įtraukimo į europietiškos civilizacijos erdvę. Rusėnams praradus valstybingumą, bazilijonai perėmė dvasinio ir intelektinio elito funkcijas – formavo naują etnokonfesinį tapatumą, gynė politines tautos teises, kūrė erdvę rusėniškoms tradicijoms išlikti naujomis sąlygomis. Be spausdintų knygų šios misijos nebūtų pasiekusios veiksmingų rezultatų.
Kiti vertingi bruožai yra universalesni, nes peržengia vienos etnokonfesijos interesus. Iš jų pirma vertinga savybe pavadinčiau potridentinės krikščionybės rėmimą. Čia turiu omenyje katalikų literatūros platinimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės platybėse. Taip pat norėčiau akcentuoti bazilijonų spaustuvės nuopelnus platinant spausdintinį žodį lietuvių ir latvių kalbomis, tokiu būdu prisidedant prie modernių nacionalinių valstybių formavimo. Pagal išleistų lietuviškų knygų skaičių bazilijonai užleido lyderio vietą tik didžiausiai Akademijos spaustuvei. O žiūrėdama knygotyrininkės akimis, labai vertinu bazilijonų vienuolių spaustuvės indėlį į Vilniaus spaudos raidą.
– Kodėl nutrūko bazilijonų spaustuvės veikla?
– Bazilijonų spaustuvė priklauso institucinėms spaustuvėms. Tokia spaustuvė glaudžiai susijusi su institucijos raidos periodais. XVIII a. antroje pusėje spaustuvė kartu su bazilijonų vienuolija išgyveno klestėjimo laikotarpį. Į bazilijonų konstitucijas buvo įrašytas specialus skyrius apie spaudą „Impresso librorum“. XIX a. pradžioje spaustuvė susilaukė tokio pat likimo kaip ir vienuolija. Jos veikla buvo įvairiais būdais ribojama ir galiausiai užšaldyta. 1845 m. senosios spaustuvės įranga parduota iš varžytinių. Tačiau reikėtų paminėti ir kitą nuosmukio priežastį – stiprėjusią sekuliarizaciją. Apšvietos epochos visuomenės jau nebetenkino vienuolynų spaustuvės. Atėjo laikas, kai jas turėjo pakeisti privatūs verslininkai.
– Kokius bazilijonų spaustuvės paminklus (dokumentus, spaudinius, o gal vietas, įrenginius, pastatus) galime pamatyti? Ką jie mums byloja apie sąsajas su Ukraina?
Svarbiausias ir iki mūsų dienų išlikęs spaustuvės veiklos paminklas ir liudininkas yra pačios knygos. Jos yra įvairios apimties ir įvairaus formato: nuo didelių foliantų, daugiatomių leidinių iki keliolikos puslapių knygelių, brošiūrų ir lapelių su šventųjų atvaizdais. Galima džiaugtis, kad Vilniaus bibliotekose yra pakankamai daug išlikusių egzempliorių, tačiau ir kituose Lietuvos miestuose saugomi tikrieji bazilijonų unikumai. Ilgametės archyvinės paieškos padeda mums taip pat kaupti vertingus rankraštinius dokumentus, susijusius su Vilniaus bazilijonų spaustuvės veikla. Spaustuvės veiklos paminklui reikia priskirti ir jos pastatą. Mums žinoma, kad spaustuvės vieta visada buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno teritorijoje. XVIII a. antroje pusėje jos patalpos buvo įrengtos naujame vienuolių korpuse – iš pradžių vakarinės pusės antrame aukšte, o XVIII a. pabaigoje – priestato pirmame aukšte. Šis pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų (Aušros vartų g. 7A).
Ukrainiečiams Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas turi ypatingą reikšmę. Čia vienuolio kelią pradėjo jaunuolis Ivanas Kuncevičius iš Ukrainos. 1604 m. jis davė Vilniuje vienuolio įžadus, pasirinkęs Juozapato vardą. Aplink charizmatišką vienuolį susiformavo bendraminčių būrelis, kuriame subrendo idėja reformuoti vienuolystę. Šv. Juozapatas tapo jungiamąja grandimi tarp Vilniaus ir Ukrainos krikščioniškosios tradicijos, kuri puoselėjama iki šiol.
– Ar šv. Juozapatas Kuncevičius, kurio 400-ąsias kankinystės metines šiemet minime, buvo susijęs su spaustuvės veikla?
– Kol kas tiesioginio ryšio istorikams nustatyti nepavyko, nors žvelgdami į platesnį praeities kontekstą randame tam tikrų sąsajų. Pirmiausia paminėtina, kad XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais ir bazilijonas Juozapatas Kuncevičius, ir Vilniaus bazilijonų vienuolyno spaustuvė įsitraukė į vieną misiją – stiprinti naujos Unitų bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kiekvienas veikė jam skirtame lauke ir savo priemonėmis: Juozapatas – žodžiu ir malda, o spaustuvė – spausdintomis knygomis. Svarbi ir kita šventojo ir spaustuvės sąsaja. Pirmas leidinys, išspausdintas pas bazilijonus, yra pirmas Unitų bažnyčios katekizmas. Tikėjimo pradžiamokslis išspausdintas rusėnų kalba. Seniai plinta nuomonė, kad jo autorius yra šv. Juozapatas. Nors tyrėjai neranda patvirtinančių argumentų, tikinčiųjų bendruomenė nuo seno puoselėja tradiciją priskirti autorystę šventajam.
– Kokie reikšmingiausi veikalai buvo išspausdinti šioje spaustuvėje?
– Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, man labiau prie širdies nereikšmingos knygos. Jos patikimiau atskleidžia praeities visuomenės savitumą negu išskirtiniai leidiniai. Tačiau jeigu bandysim išvardinti reikšmingiausią penketuką, būtų tokia seka: pirmas Unitų bažnyčios mišiolas su Leono Tarasevičiaus iliustracijomis (1692), pirmoji Abiejų Tautų Respublikos moters autorės spausdintinė knyga (Kotryna Siemiotkovskaja, „Naminės pamaldos“, 1670), patriotinis pamokslas lietuvių kalba (Mykolas Karpavičius, „Kozonius“, 1794), bizantiškos giesmės „Akatistas“ pirmas vertimas į prancūzų kalbą (1765), Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Znoskos vertimas iš škotų filosofo Adamo Smitho veikalo „Politinė ekonomija“ (1811).
Daktarės Inos Kažuro paskaita vyks vasario 22 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius), ji bus tiesiogiai transliuojama ir muziejaus feisbuko paskyroje. Daugiau informacijos tel. +370 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt. Renginys nemokamas.
