– Kaip galėtumėte apibūdinti kompozitorių M.K.Oginskį? Koks jis?
– Žvelgiant iš jo laikų perspektyvos, jis yra polonezo koncertinio žanro pradininkas. Tuo metu polonezas buvo aristokratų šokis, šokamas puotos pradžioje. Jis buvo kuriamas ne koncertiniam atlikimui, o kaip, sakykime, taikomoji muzika.
M.K.Oginskis padarė taip, kad polonezas taptų kažkuo daugiau – būtų tinkamas ne tik šokiui, bet ir klausymui salonuose. Jis modifikavo muzikinę formą, į nusistovėjusią struktūrą įnešė daugiau kūrybos, daugiau meno. Kai įdedama daugiau kūrybos, jis gali skleistis kitose erdvėse.
Vėliau šį žanrą išplėtojo F.Šopenas, o polonezo romantizmo epochą užbaigė A.Skriabinas. Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, M.K.Oginskis sukūrė vieną įsimintiniausių polonezo melodijų.
– Nors pats M.K.Oginskis teigė kūręs iš jausmo, jūs mėgstate sakyti, kad jo muzika gana racionali. Kodėl?
– M.K.Oginskio muziką galima sieti su F.J.Haidno muzika, kuri išlaikė jo muzikines struktūras. Prie nusistovėjusių klasikinės muzikos stereotipų M.K.Oginskis pridėjo savo jausmingumo. Jo kūriniai sukurti ant klasikinio pagrindo, bet turi romantinę melodiją.
– Kuo skiriasi muzikos komponavimas tada ir šiandien?
– Klasicizmo epochoje buvo paplitęs muzikos komponavimo būdas, besiremiantis klasikine harmonija bei sonatos forma, jį naudojo visi Vienos klasikai – ir W.A.Mocartas, ir F.J.Haidnas, ir L.Bethovenas.
Prie nusistovėjusių klasikinės muzikos stereotipų M.K.Oginskis pridėjo savo jausmingumo. Jo kūriniai sukurti ant klasikinio pagrindo, bet turi romantinę melodiją.
Šiais laikais daug lemia technologijos ir per kelis amžius išsivysčiusios kompozicinės technikos. Šiandien muzikoje gali išvis nebūti formos, gali būti tik vienas garsas, arba gali būti garsų seka ar garsais perteiktas vaizdinys, kurį reikia imituoti. Viskas priklauso nuo kompozitoriaus idėjos, o technikas kompozitoriai taiko pagal savo pojūtį, suvokimą ir netgi mėgstamus instrumentus.
– Kokiais principais kūrėte muziką „Rezonansui“?
– Kurdamas muziką žaidžiau tokiais nesudėtingais dalykais, kaip buvo daroma M.K.Oginskio epochoje, o kiekviename spektaklyje skambėsiančiame kūrinyje yra M. K.Oginskio muzikos dalis. Iš jo polonezų rinkausi melodijų, akompanimento segmentus, juos jungiau, skaidžiau į akordus, kitas muzikines ir technines struktūras.
Kartais tai beveik negirdima – atrodo, kad M.K.Oginskio melodijos ten nėra, bet ji yra. Taip pat įvairiai išplėtojau jo gausiai naudojamą Alberčio akompanimentą. Žinoma, naudojau šiuolaikiškus muzikinius garsus, bet išlaikiau ir skambantį fortepijoną.
– Nors bendradarbiaujate su teatro režisieriais, daugiausiai kuriate akademinę muziką. Ką šis darbas atvėrė jums pačiam?
Šiandien muzikoje gali išvis nebūti formos, gali būti tik vienas garsas, arba gali būti garsų seka ar garsais perteiktas vaizdinys, kurį reikia imituoti.
– Dirbant prie „Rezonanso“ man buvo įdomu, kaip muzika veikia kartu su šokiu. Su choreografe Indre Puišyte daug diskutavome, apie tai, kokia ji turėtų būti. Negalėjau tiesiog perfrazuoti M.K.Oginskio ar jo muzikos perkelti į kitas struktūras – visa tai reikėjo pritaikyti šiuolaikiniam šokiui.
– Galima sakyti, kad ėjote „atvirkščiu“ keliu nei M.K.Oginskis, šokio muziką pavertęs koncertine?
– Taip, iš dalies tai buvo atvirkščias procesas. Tai, kas jo muzikoje dominavo, „Rezonanse“ turėjo pasislinkti į antrą planą. Tarkime, negalėjo dominuoti melodija – dabar ji beveik nejaučiama, pasislėpusi. Mano užduotis buvo kurti nuotaiką ir muzikoje paslėpti M.K.Oginskio komponavimo principus – muzikologams gali būti smagu jų paieškoti.
– Ką norėtumėte pasakyti „Rezonanso“ žiūrovams?
– Manau, kad šis projektas – tai galimybė atpažinti M.K.Oginskio dalį savyje. Minimalistinės ir taiklios vaizdo instaliacijos, įdomūs kostiumai, vienu metu ir šiuolaikiški, ir dvelkiantys M.K.Oginskio epocha, įtaigi choreografija – įsižiūrėjus, įsiklausius, kažkas turėtų įvykti. Jei tai įvyks, jei žmogus pajus M.K.Oginskį savo viduje – mums tai bus didelis atlygis.
Projekto „Rezonansas“ paroda Vilniuje, galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5) veiks iki vasario 2 d. (antradienio), įėjimas nemokamas. Šokio spektaklis bus rodomas vasario 3 d (trečiadienį) 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6). Vėliau projektas bus pristatomas Oginskių šeimos dvaruose bei įvairiose kitose menui skirtose erdvėse Lietuvos regionuose.
