Neseniai nuvilnijo žinia apie neteisėtą „Dinamika“ kūrinio „Meilės lietus“ perdarymą ir panaudojimą. Dainos autoriams atstovaujančios asociacijos LATGA teisininkai, sulaukę jų pagalbos prašymo, kreipėsi į galimai neteisėtai kūrinį panaudojusią viešąją įstaigą, prašydama jos atstovų susisiekti su autoriais.
„Kiek žinome, abi pusės bendrauja, tariasi, kūrinys jau išimtas iš „YouTube“. Labai tikimės, kad ginčas bus išspręstas taikiai, be teismų. Mes dažnai tampame tarpininkais tokiuose autorių ir jų kūrinių naudotojų ginčuose, o jie dažnai taip ir baigiasi – taikiu susitarimu“, – sako asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė.
Pasak jos, visuomenė apie panašius atvejus išgirsta palyginti retai, nes nei autoriai, nei jų teisių pažeidėjai dažniausiai viešumo nepageidauja.
Tiek tokie, tiek panašūs ginčai dažniausiai iškyla dėl to, kad kūrinių naudotojai nepasigilina į autorių teisių subtilybes. Pavyzdžiui, minėtu atveju galimai buvo pražiūrėta, kad mūsų Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme nėra išimties dėl kūrinių parodijų.
„Anksčiau turėjome atvejį, kai viena įmonė panaudojo kūrinį reklamoje, turėdama tik įrašų gamintojo leidimą. Autorius pamatė reklamą su savo kūriniu ir susisiekė su mumis. Viskas baigėsi taikiu susitarimu, autorius gavo kompensaciją.
Turbūt derėtų paakcentuoti, kad mes kolektyviai neadministruojame nei kūrinių panaudojimo kituose kūriniuose (kaip „Dinamika“ dainos atveju), nei kūrinių panaudojimo reklamose. Tokiais atvejais kūrinių naudotojai turi gauti tiesioginius autorių ir kitų teisių turėtojų leidimus. Dar susiduriame su tuo, kad verslininkai reklamuodami savo kažkokias prekes internete mėgsta naudoti autorių citatas.
Toks kūrinio panaudojimas nėra citavimas įstatymo prasme ir tokiu atveju taip pat reikia gauti autoriaus sutikimą“, – sako LATGA vadovė. Pasak jos, muzikos srityje taip pat gana dažni tokie pažeidimai kaip naujos aranžuotės sukūrimas neturint kūrinio autoriaus sutikimo ar autoriaus vardo nenurodymas.
Beveik nuo jos įsikūrimo organizacijoje dirbanti Vizualiųjų menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė pasakoja, kad ilgą laiką visuomenėje vyravo sovietinių laikų požiūris į autoriaus teises, kad „menas priklauso liaudžiai“.
„Naudotojai tiesiog atgamino, viešino ir kitaip naudojo kūrinius be jokių licencijų, nederindami su autoriumi, ir, suprantama, nemokėdami jokio autorinio atlygio. Dabar kūrinius naudojančios organizacijos (pavyzdžiui, leidyklos, aukštosios mokyklos, televizijos) gana gerai išmano autorių teises ir stengiasi jų nepažeidinėti. Kabant apie vizualiuosius menus, pagrindiniai pažeidimai dabar vyksta internete ir dažniausiai pažeidžiamos fotografų teisės – kūriniai naudojami be licencijos, vengiama nurodyti fotografo autorystę (dažnai tiesiog nurodoma iš kur paimta nuotrauka – iš asmeninio albumo, iš archyvo)“, – pasakoja ji.
Dramos poskyrio vadovė Evelina Brusokaitė sako, kad labai dažnai susiduria su atvejais, kai spektakliai statomi neturint pjesės autorių leidimo. „Vienas valstybinis teatras statė inscenizaciją pagal žinomą romaną ir tik pastatęs spektaklį kreipėsi į mus dėl licencijos. Paaiškėjo, kad romano autorius niekam pasaulyje neleidžia inscenizuoti jo kūrinio ir spektaklį teko atšaukti, teatras patyrė didelių nuostolių. Taip pat dažnai pamirštama, kad vertėjai (pjesės, knygos) taip pat yra autoriai, iš kurių irgi reikia gauti leidimą kuriant spektaklį“, – vardija ji.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Dinamikos“ lyderis jaučiasi apvogtas „Laisvės TV“: „Meilės lietus“ virto „Vakcinų lietumi“ be leidimo?
Pasak E.Brusokaitės, dar gana dažnai pasitaiko kūrinio neliečiamybės teisės pažeidimų, kai režisieriai be autorių leidimo perdaro pjeses – trumpina, karpo, keičia pjesių scenas, prikuria personažų, keičia tekstą, jungia su kokiais nors kitais kūriniais. Kitas dažnas pažeidimas susijęs su autoriaus teise į vardą – pavyzdžiui, teatras pastato žymaus dramaturgo pjesę, o reklaminiame plakate nurodo tik režisierių.
„Mūsų pagrindinė mūsų funkcija yra rinkti autoriams atlyginimą iš kūrinių naudotojų už tas turtines teises, kurias jie perleido mums kolektyviai administruoti. Pavyzdžiui, iš teatrų, televizijų, radijo stočių, koncertų organizatorių, foninę muziką naudojančių parduotuvių, kavinių, kirpyklų ir pan. Šiais laikais didžioji dalis kūrinių naudotojų puikiai žino, kad privalo turėti mūsų licenciją. Esame jiems labai dėkingi, kad naudoja mūsų atstovaujamų autorių kūrinius. Vis dėlto pasitaiko tokių, kurie vengia mokėti atlyginimą autoriams, todėl kartais tenka eiti į teismus“, – sako LATGA vadovė L.Baškevičienė.
Pasak jos, autorių teisė yra viena sudėtingiausių teisės sričių, kadangi teisinis reguliavimas nespėja paskui naujai atsirandančius kūrinių naudojimo būdus. Akivaizdu, kad šiuolaikinės technologijos padidino intelektinio turinio sklaidą, bet tuo pačiu sukėlė daugiau galvos skausmo autoriams ir jų teisių gynėjams. „Pavyzdžiui, dažnai susilaukiame pranešimų apie pažeidimus feisbuke, kuriuos daro tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Nuostatose parašyta, kad galima kelti tik savo kūrinius, bet daug kas to nepaiso. Apginti autorius tokiais atvejais labai sudėtinga“, – sako L.Baškevičienė.
Pasak jos, daug problemų kyla ir todėl, kad patys autoriai gerai nežino visų autorių teisių subtilybių – ši sritis labai retai įtraukiama į mokymosi programas, tad edukacija rūpintis priverstos pačios autorių teisių organizacijos.
„Dažnai savo iniciatyva vedame paskaitas įvairiose švietimo įstaigose ir sulaukiame klausimų, kokią dalį svetimo kūrinio galima paimti, kad perdirbus tą kūrinį, jis būtų jau tavo. Dabar ypač madingas ir populiarus apropriacijos menas, kai kūriniai kuriami kitų kūrinių pagrindu. Tenka autoriams aiškinti, kad kitą kūrinį savo kūrinio sukūrimui galima naudoti tik su originalaus kūrinio autoriaus leidimu. Dėl žinių trūkumo autoriai prisidaro problemų ir pasirašydami sutartis su naudotojais, kartais kone padovanodami jiems visas teises į kūrinį. Stengiamės keisti šią situaciją – kaip tik ruošiame tipinių sutarčių paketą, o taip pat gegužę surengsim kelis WEB seminarus įvairių sričių autoriams“, – pasakoja L.Baškevičienė.
Pasak Asociacijos LATGA specialistų, autorių teisių pažeidimų būtų gerokai mažiau, jeigu kūrinių naudotojai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) įsimintų, kad intelektinė nuosavybė – autoriaus turtas ir prieš pasinaudojant šiuo turtu būtina paklausti: ar galiu?
