Viktoras Paukštelis magistro ir aspirantūros studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
2009 metais laimėjo A. Rousselo stipendiją ir šiuo metu metu studijuoja Ecole Normale de Musique de Paris profesoriaus Jeano Marco Luisada‘os klasėje.
Pianistas aktyviai dalyvauja daugelyje festivalių, meistriškumo kursų, koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV. Pastaraisiais metais įvyko jo rečitaliai Paryžiaus Yamaha centre de Paris bei Cité Internationale des Arts koncertų salėse.
„Tai – ypač jautrus menininkas, su kuriuo dirbti yra didelis malonumas. Jis pasižymi išskirtinai intelektualiomis kūrinio formos paieškomis, garsu pilnu tūrio ir erdvės bei turtinga, iškalbinga atlikimo technika“, – teigia žymus pianistas, profesorius Jean Marc Luisada.
Dailininkė Irma Leščinskaitė tapybos studijas baigė Vilniaus dailės akademijoje, stažavosi Vokietijoje bei Austrijoje. Menininkė dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodinėje veikloje. Surengė 20 personalinių parodų, dalyvavo 81 bendrose tapybos darbų parodose, meniniuose projektuose, kurie vyko Lietuvoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, Prancūzijoje. Nuo 2001-ųjų įsijungė į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas.
I. Leščinskaitė atstovauja abstrakčiajai tapybos krypčiai. Pasak jos, kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms.
Apie savo kūrybinį įkvėpimą dailininkė pasakojo: „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio, nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos“. Šio pastovumo ji ieško kultūros lobynuose.
Pasak I. Leščinskaitės, koncertinėje programoje „Skambančios spalvos“ pristatomas klasikinės muzikos ir instaliuotos abstrakčiosios tapybos kompozicinių sąsajų derinys. Muzikos ir tapybos kompozicinė sistema, pagrįsta atitikmenimis: muzikinio tono garsumą atitinka spalvos ir kontūro intensyvumas; muzikinį tempą-plastinis-linijinis ritmas, muzikinio kūrinio dalis-tapybos kūrinio sandara.
Irma tikino, kad garsas leidžia laike išskleisti plastinius tapybos sluoksnius, atverti vizualinius laukus. Instaliacijoje muzika-garsas tampa ne tiek muzikiniu, kiek architektūriniu, fiziniu, neretai beveik simboliniu vienetu. Vaizdiniams egzistuojant tik tol, kol jie yra stebimi, jiems sekant vienas kitą tam tikra tvarka, formai įgyjant garsinius pavidalus, žiūrovui atveriamas spalvinių manipuliacijų ir komponavimo priemonių potencialas.
