Diskusijoje dalyvavo istorikai Nerijus Šepetys ir Alvydas Nikžentaitis, rašytojas Regimantas Dima, visuomenininkas Kazys Preikšas ir žurnalistas Dariuszas Malinowskis. Kalbėta apie tai, kaip atrodo tos atminties kovos dėl miesto, tiesa, ne visi diskusijos dalyviai sutiko, kad apskritai vyksta istorinės atminties kovos dėl Vilniaus ir kokios yra tos kovojančios pusės.
Istorinės atminties kovos dėl Vilniaus: kas kovoja?
Anot R.Dimos ir K.Preikšo, istorinės atminties kovos lauku yra pats Vilnius. K.Preikšas teigė, kad Vilnius yra niekieno, kadangi visos istorinės mieste gyvenusios bendruomenės yra praradusios miestą ar kažką mieste, kaip antai žydai, lenkai ar rusėnai. Jos visos turi teisėtų pretenzijų į miestą ir laiko jį savo miestu, ar tai būtų Vilniaus žydų bendruomenė, ar Sąjūdžio karta. „Kadangi jis niekam nepriklauso, kiekviena grupė bando įrodyti, kad čia yra mano miestas“, – sakė K.Preikšas.
D.Malinowskis prieštaraudamas sakė, kad Vilnius kaip tik yra visų bendruomenių, o didžiausia atminties kova, jo nuomone, vyksta istoriniu požiūriu į lenkišką ir lietuvišką Vilniaus istoriją. „Čia norėtųsi išvengti to gajaus stereotipo ir komplekso apie Vilniaus okupaciją. Man atrodo, reikėtų pagaliau išspręsti tą klausimą ir tiesiog judėti pirmyn“, – sakė žurnalistas.
Jis teigė manąs, kad kiekvienam istoriniam naratyvui derėtų suteikti vienodą reikšmę mieste.
„Man, kaip vilniečiui lenkui, norisi Vilniuje matyti daugiau lenkiškų pėdsakų. Mes turim zapų paminklus, lenonų skverus, bet kyla klausimas – turime tiek puikių, iškilių asmenybių, deja arba laimei, lenkų tautybės, prisidėjusių prie Vilniaus šlovinimo visam pasaulyje, prie Vilniaus gerovės, kodėl jos nėra tinkamai paminėtos“, – kėlė klausimus D.Malinowskis.
Automatinis saugojimas, griovimas ar statymas kyla iš nemąstymo, – sakė istorikas N.Šepetys.
N.Šepetys sakė, kad, jo nuomone, vyksta ne konfliktai dėl Vilniaus, o nesusikalbėjimas – nėra neva kovojančių stovyklų įvardinimo, o veikiau trūksta žodžių, „kuriais tuos pačius dalykus galėtume įvardinti, ir žaidimo aikštelės apsibrėžimo.“ Istorikas sakė, kad svarbu suprasti, kas mieste yra sukurta kitų, o kas – nepriklausomoje Lietuvoje pačių vilniečių. Tai, kas sukurta kitų, jau yra paveldas.
„Pastatas, aikštė, skulptūra yra daiktai, o pavadinimai – ženklai. Ženklus galime keisti, paisydami įvairovės, bet kai kalbame apie daiktus – negalima su jais elgtis taip, kaip su ženklais. Automatinis saugojimas, griovimas ar statymas kyla iš nemąstymo“, – teigė N.Šepetys.
Abu diskusijoje dalyvavę istorikai teigė, kad atminties politikos sostinės atžvilgiu įžvelgia barbariškumą. „Matau barbariškumą Vilniaus atžvilgiu, bet jis kyla ne iš piktos valios, o yra užprogramuotas Vilniaus savitume, daugiakultūriškume“, – sakė Istorijos instituto vadovas Alvydas Nikžentaitis.
Pasak jo, dėl miesto kylančiame konflikte išryškėja dvejopos kovojančios pusės: Vilnius, kaip daugiakultūrinis miestas, ir Vilnius, kaip Lietuvos sostinė. Istorikas atkreipė dėmesį, kad šiandien Vilniuje apskritai beveik nebėra ketvirtos kartos miestiečių – reikia formuoti miestietišką tapatybę.
„Ar matėt Vilniuje miestietišką restoraną? Kaimo restoranų yra daug. Tai mes mieste iš tikrųjų puoselėjam kaimą, iš pradžių reikia tapti miestiečiais“, – teigė istorikas.
Vilniečiams buvo svarbios ir Žaliojo tilto skulptūros
R.Dima atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniuje kiekvienas čia augęs miestietis turėjo savo jausenos ženklus, dingstančius iš miesto.
„Kiekvienas turi savo labai asmeninių istorijų Vilniuje, kurios dabar jau yra pražuvusios. Mums labai svarbu šitame dvidešimt pirmame amžiuje truputį sulėtėti su tuo Vilniaus keitimu. Progreso žvilgsniu būsiu nepopuliarus, bet ne per vieno politiko kadenciją Vilnius turi būti pakeistas“, – sakė rašytojas.
A.Nikžentaitis diskusijos metu teigė, kad vilniečiu tampa toks žmogus, kuris pradeda save tapatinti su miestu – architektūra, aplinka ir miesto simboliai taip pat formuoja žmogų.
„Padarytas tam tikras tyrimas, kaip suvokia vilniečiai miestą ir kaip miestą suvokia tie, kurie atvyksta į Vilnių. Čia mes vėl matome išsiskyrimą tarp multikultūrinio miesto ir sostinės. Atvykėliai Vilniuje lanko tas vietas, kurios yra valstybės simboliai: prezidentūra, Gedimino kalnas, televizijos bokštas ir taip toliau, o vilniečiai turi visai kitokius atminties ženklus“, – sakė A.Nikžentaitis.
Istorikas per dantį patraukė Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, sakydamas, kad vilniečiams brangius miesto ženklus ima naikinti nevilniečiai. Kaip pavyzdį jis pateikė Žaliojo tilto skulptūras. Apie 2013 metus daugiau nei 30 proc. Vilniuje gyvenančių jaunuolių tapatinosi su jomis. Vilniečiams tos skulptūros neužkliuvo, o tai, kad jos buvo nukeltos, lėmė Krymo aneksija ir, pasak A.Nikžentaičio, meras nevilnietis.
Anot N.Šepečio, pagrindinis vilniečio savimonės ženklas yra ne tai, kaip jis žiūri į herojus ar antiherojus, o tai, kad jis niekada nenorės, kad senamiestyje „kas nors ką išvystytų“.
A.Nikžentaitis: Vilnius unikalus tuo, kad beveik nesikeitė
Diskusijos moderatoriui Aidui Puklevičiui pasiteiravus, ar miesto konservavimas netrukdo šiam keisti ir formuoti savo savitumo, pasitelkus Paryžiaus pavyzdį, istorikas A.Nikžentaitis atsakė, kad Paryžiaus ir Vilniaus situacija skiriasi.
„Paryžiui reikėjo tikrai rimtų perstatymų, kad miestas išsiskirtų, o Vilniui dabar šito nereikia“, – sakė jis.
Pasak istoriko, Vilniaus unikalumas šiandien susiklostė dėl ankstesnių mieste gyvenusių kartų konservatyvumo ir miesto neapstatymo. Tokią situaciją lėmė ir tai, kad Vilnius ne visada buvo sostinė, o ir provincijos miestas „ir dažnai nieko nedarė, bet dabar tas nieko nedarymas davė puikų rezultatą“.
Vis dėlto D.Malinowskis į tai atsakė, kad šiandien miesto buvusio daugiakultūriškumo beveik nematyti. Anot jo, paminklų lentelės tėra dabartinės situacijos lakmuso popierėlis, tačiau reikia pokyčių istorinėje savimonėje, švietime ir politikoje.
„Tuo Vilnius yra unikalus, man norėtųsi matyti daugiau tos įvairovės, ne daugiau neigimo, slėpimo. Pilna šūkių, kad visi už multikultūriškumą, bet pėdsakų nematyti“, – sakė D.Malinowskis.
