„Mano tikslas – pasakyti, kad šitaip gyventi negalima, kad reikia kažką daryti. Norisi garsiai ir aiškiai kalbėti apie tai, kad žmonės susimąstytų ir kad to nebūtų iš esmės“, – spektaklio idėją aiškino E. Kauzaitė.
Menininkė pasakojo, kad pjesę rašė tuo metu, kai pagaliau jai pavyko pabėgti nuo smurtaujančio, grasinančio, absurdiškas taisykles nustatančio ir kitaip apgailėtinai besielgiančio vyro.
„Tuo metu vyko ilgi teisminiai procesai ir aš buvau visiškoje neviltyje... Visus teismus aš ir mano vaikai pralaimėdavome, mano vaikams buvo atliekamos ekspertizės ir tikrinama, ar jie nemeluoja. O aš vis kovojau, kad mano buvusiam vyrui būtų apribota tėvo valdžia ir vaikai pagaliau būtų palikti ramybėje“, – visai nesenus skaudžius išgyvenimus prisiminė aktorė.
Į spektaklį siūlyčiau žiūrėti kaip į pjesę, nors mano vyras instrukcijas ant sienų man ir vaikams tikrai kabino. Taip pat, kaip ir rodoma spektaklyje, jis vogė vaikų žaislus.Spektaklyje rodoma užguita, nusižeminusi moteris ir trys vaikai, kurie kenčia dėl despoto, liguistai besielgiančio vyro. Jis ne tik smurtauja prieš savo šeimą, bet ir reikalauja laikytis absurdiškų jo nustatytų taisyklių – „vandens čiaupą atsukti draudžiama, nes sugadinsit, svoločiai“, „viryklės neliesti“, „ant fotelių nesėdėti“, „šviesą įjungti draudžiama. Kas paims iš stalčiaus elektros lemputę, gaus per srėbtuvę“ ir pan. Visos jos scenoje buvo surašytos ant sienos.
Paklausta, ar iš tiesų autobiografinio scenarijaus autorės vyras liepdavo jai ir vaikams laikytis tokių neįprastai šiurpių taisyklių, E. Kauzaitė tikino, kad nors vaizduotę ji ir turi, tačiau tokių dalykų – neišgalvotų. Vis dėlto artistė patarė į šį spektaklį pirmiausia žiūrėti kaip į meno kūrinį.
„Į spektaklį siūlyčiau žiūrėti kaip į pjesę, nors mano vyras instrukcijas ant sienų man ir vaikams tikrai kabino. Taip pat, kaip ir rodoma spektaklyje, jis vogė vaikų žaislus, – pripažino moteris. – Dar buvau pasilikusi vieną stiklainį, ant kurio irgi buvo užrašas, kiek mes jo stiklainių sudaužėme. Nešiau jį į teismą parodyti, nes niekas netikėjo. Mūsų gyvenimo istorijos tikrai daug šiame spektaklyje, bet kai ko ir neįdėjau, kas būtų buvę per daug neestetiška.“
Nors nuo tos dienos, kai moteris po kelių nesėkmingų bandymų vis dėlto paliko savo vyrą, jau praėjo ketveri metai, tačiau E. Kauzaitė tikino, jog savęs (Eglės – Aut. past.) vaidinti spektaklyje dar negalėtų. Todėl aktorė naujajame spektaklyje atlieka visą šią šeimos istoriją stebinčios ir komentuojančios varnos vaidmenį. Tuo tarpu vyrui scenarijaus autorė davė Žilvino vardą, aiškindama, kad būtent Žilvinas iš pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ buvo pirmas smurtaujantis vyras – Eglė galėjo pasimatyti su namiškiais tik įvykdžiusi jo duotus žiaurius išbandymus.
„Kodėl norėjau visa tai parašyti? Nes tame mano ir vaikų patirtame smurte buvo tiek farso ir absurdo elementų, kad tiesiog prašėsi perkeliama į sceną“, – tikino E. Kauzaitė.
„Iškelti tokius dalykus į teatro sceną – labai drąsus ir reikalingas žingsnis. Tai, ką mes matome žiniasklaidoje, mūsų emociškai taip neveikia. O tai, kas vyksta scenoje – daug labiau užgauna, nes atrodo lyg pats tame dalyvautum., – naująjį spektaklį komentavo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius. – Džiugu, kad spektaklyje parodoma visų tragedija – ne tik moteris auka, kaip kad dažnai suprantama. Juk šioje situacijoje nėra vienareikšmiškai kaltų – atskleidžiamas visų bendras skausmas. Svarbiausias šio spektaklio tikslas – kad žmonės pradėtų mąstyti, kaip tai pakeisti, kaip išeiti iš to uždaro rato, kuriame visi kenčia ir niekaip negali išsivaduoti.“