Krokuva, kurioje Č.Milošas mirė, tapo antrąja vieta po jo jaunystės miesto Vilniaus, kur iškilo dar vienas didelis šio Nobelio premijos laureato įamžinimo ženklas.
Laiptų idėja gimė Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Rasai Rimickaitei, šį sumanymą palaikė poeto sūnus Anthony Milošas, pranešė Kultūros ministerija.
Ant priešais buvusios karalių rezidencijos Vavelio esančių laiptų iškaltos poeto eilėraščio „Dovana“ eilutės. Šis eilėraštis, pasak jį parinkusių Krokuvos Jogailaičių universiteto mokslininkų, puikiai perteikia Č.Milošo jautrumą ir autentišką pasaulio suvokimą.
„Tai iš tikrųjų laiminga diena. Miestui, kultūrai, Lenkijos ir Lietuvos santykiams. Laiminga diena miestui, nes manau ir tikiu, kad poezijos žodžiai sustiprina jo dvasią. Č.Milošas visuomet pabrėždavo, kad poezija turi ryšį su realybe ir gali ją kurti. Manau, kad jo žodžiai kurs tiek Krokuvos, tiek mūsų bendrą realybę“, – sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Jis simboliškai susiejo ant Vilniaus ir Krokuvos laiptų iškaltų eilėraščių „Upė“ ir „Dovana“ citatas: „Vilniuje ant Č.Milošo laiptų galime išskaityti: „Ir nei yra, nei buvo, tik amžiams trunkanti akimirka.“ Ant šių laiptų iškaltas eilėraštis pradedamas nuo laimingos dienos. Tad tegul šios laimingos dienos veda mus į aukštąsias amžinąsias akimirkas. Dėkoju ir sveikinu Krokuvos miestą su šiuo momentu, su šia amžina akimirka.“
Poetui skirtos mokslinės konferencijos atidaryme Krokuvos Jogailaičių universitete kultūros ministras pabrėžė, kad Č.Milošą galima laikyti svarbiausia gija, jungiančia lietuvių ir lenkų kultūras, atveriančia naujus tarpkultūrinio bendradarbiavimo klodus, suartinančia abi šalis.
1911 metais Šeteniuose, Kėdainių rajone, gimęs Č.Milošas mokyklą ir universitetą baigė Vilniuje, vėliau persikėlė į Varšuvą, iš socialistinės Lenkijos pasitraukė į Vakarus. 1980 metais poetui, eseistui Č.Milošio įteikta Nobelio literatūros premija. Į Lenkiją Č.Milošas grįžo kritus „geležinei uždangai“, mirė 2004 metų rugpjūtį Krokuvoje.
