Pokalbyje su naujomis tarybos narėmis užkliudėme atminties temą: pasak E.Gudavičiūtės, menininkams reikia papildomai pasistengti, kad jų kūriniai nenukeliautų į užmarštį, o paveldo sritis, kad būtų gyvesnė, pasak V.Ščiglienės, reikalauja visuminio požiūrio, kurio vis dar trūksta.
„Kūryba turi gimti iš konstrukcijos“
Auksinio scenos kryžiaus ir „Sidabrinės gervės“ laureatę E.Gudavičiūtę daug kas pažįsta iš Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tačiau ji turi laiko ne tik įsimintiniems ir įvertintiems vaidmenims kurti: sykiu dirbdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, prieš savaitę ji prisijungė prie Kultūros tarybos vienuoliktuko.
„Orientuojuosi teatro lauko procesuose, domiuosi europinėmis tendencijomis. Man įdomūs viso kultūros lauko procesai ir jų tyrimai, kurių tikrai trūksta. Prieš įstodama mokytis menų, dar studijavau teisę, tad administracinė kalba man suprantama“, – sako ji.
– Dalis menininkų yra abejingi administraciniams reikalams ir patiria stresą net rašydami projektą Lietuvos kultūros tarybai. Pati esate ne tik kūrybiška ir įvertinta menininkė, bet dar ir aktyvi akademikė, tarptautinių projektų dalyvė. Kaip pavyksta suderinti pareigas?
– Esu aktorė – tai mano pagrindinė profesija. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigyniau menų daktaro laipsnį, ten jau penktus metus dėstau vaidybos specialybę. Gilinuosi į teatro pedagogiką, keliu kvalifikaciją įvairiuose teatro laboratorijose, tarptautiniuose aukštųjų meno mokyklų projektuose. Man įdomu mokytis, įvairiais aspektais tyrinėti teatro lauką. Esu reikli sau, turiu valios veikti ir nešvaistau savo energijos.
Užuot eikvojusi ją tuščioms kalboms, dažniau renkuosi tylėjimą ir buvimą su savimi. Nesu kompanijų žmogus. Man geriau su tėvu sodinti medžius. Stengiuosi nebūti ten, kur jaučiu destrukciją, nes bet kokia kūryba, manau, turi gimti iš konstrukcijos.
Nemanau, kad kūrėjams reikia detaliai žinoti visus administracinius niuansus – svarbu turėti patikimus pagalbininkus. Todėl didžioji dalis menininkų kuria, o projektus rašo padedant kultūros įstaigų vadybininkams, administracijos atstovams. Menininkams nereikia virsti vadybininkais, nors minimalų suvokimą, kaip funkcionuoja visa kultūros sferos sistema, žinoti vertėtų. Ir tokio suvokimo trūksta. Tiesa, jaunoji karta kiek kitokia: ji domisi, aiškinasi, rūpinasi savo kūrinių finansavimu.
Nemanau, kad kūrėjams reikia detaliai žinoti visus administracinius niuansus – svarbu turėti patikimus pagalbininkus.
– Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė smerkia kūrybinę veiklą pagal projektus, o ne iš pašaukimo, ir kūrinius prisitaikant prie projektinių reikalavimų vadina „projektine literatūra“. Tačiau be Kultūros tarybos paramos dalis kūrinių galbūt niekada nė neišvystų dienos šviesos. Ar meno dalyvavimas projektuose gali būti savaiminis „blogis“, ar tai tik atgyvenęs principas? Ir kaip atskirti, kada kūrinys rengiamas pagal pašaukimą, o kada tik pagal projektą?
– Mažiau piktinkimės, daugiau darykime tai, ką sugebame, kur matome prasmę, ir prisiimkime atsakomybę už savo mintis, žodžius ir darbus. Tikiu priežasties-pasekmės dėsniu. Būkime idealistai, kurkime iš pašaukimo, vis dėlto paraiškas rašyti išmokime. Ir stenkimės, kad sukurti kokybiški kūriniai būtų skleidžiami, o ne nugultų į užmarštį.
– Ką tik grįžote iš tarptautinio dvejus metus trukusio Europos aukštųjų meno mokyklų antreprenerystės projekto uždarymo Portugalijoje. Kuo panašūs ir kitokie europiniai kultūros rėmimo instrumentai palyginus su Lietuvos kultūros taryba?
– Grįžau ir jau ruošiuosi už kelių dienų išvykti į tarptautinio „Norteas“ teatro mokyklų tinklo susitikimą Švedijoje. Žinau rėmimo situaciją Vokietijoje, kur porą metų dirbau kūrybinį darbą, taip pat domėjausi Didžiosios Britanijos sistema, šiais metais kūrybinių asociacijų konferencijoje Rygoje susipažinau su Estijos teatrų finansavimo sistema.
Lietuvos kultūros taryba įsteigta palyginus neseniai ir savo funkcijas ji atlieka kokybiškai. O tobulėti visada yra kur. Žinoma, būtų puiku, jeigu mes galėtume orientuotis į Estijos kultūros finansavimo pavyzdį. Ir ne teoriškai, o praktiškai – gaunant analogišką kultūros finansavimą iš valstybės biudžeto.
– Kaip naujoji tarybos narė, galbūt ketinate siūlyti kokių nors jaunatviškų, šiuolaikiškų kultūrinės vadybos praktikų, atsineštų iš tarptautinės veiklos?
– Kultūros taryboje siūlyčiau orientuotis į kokybę: galbūt tuos varganus kultūrai skiriamus pinigus reikėtų skirstyti taip, kad prioritetas būtų ne kultūrinių veiklų kiekybė, o kokybiškas menas.
„Paveldas yra labiau veiksmažodis“
– Vykdžiusi du ilgalaikius tarptautinius mokslinius tyrimus, Vilniaus dailės akademijos docentė, paveldo tyrinėtoja V.Ščiglienė dar kuruoja parodas ir užsiima kultūros vadyba. Kultūros taryboje ji išsikelia sau misiją apjungti teorinę paveldo liniją su praktine, kurios vis dar neretai nesusieina.
– Iš viešojo diskurso atrodo, kad kultūros paveldo klausimus tvarko didysis nekilnojamojo turto verslas, kuriam nuolat pagalius į ratus kaišo protestuotojai, patys, regis, dažnai genami ideologinių nuostatų. Vaidute, kiek, jūsų akimis, Kultūros taryba gali lemti kultūros paveldo politiką? Ar turėtų daugiau? Ar galėtų daugiau? Kaip?
– Pastaraisiais metais Lietuvos miestuose, ypač didžiuosiuose, jautriose paveldo vietose ir objektuose iš tiesų neretai vyksta invazinės statybos, nepaisančios prigimtinio žmogaus orumo ir kiekvieno mūsų teisės į kultūros paveldą. Ir ne vienu atveju būtent viešasis interesas gina ir geba apsaugoti kultūros paveldą nuo didžiulių praradimų, trumparegystės. Tai pilietinės visuomenės reiškiniai.
Lietuvos kultūros taryba kultūros paveldo politiką formuoja per programas ir projektus, tuomet su savo projektinėmis idėjomis šiai politikai įgyvendinti dalyvauja ne kas kitas, o žmonės, bendruomenės, kultūros organizacijos. Toks modelis, kai veikia įvairios kultūros paveldu suinteresuotos šalys (politikos formuotojai, ekspertai ir projektines idėjas generuojantys ir įgyvendinantys vykdytojai) yra prasmingas ir objektyvus.
– Neseniai mano sodybos kaimynai supjaustė puikiai išsilaikiusių rąstų seną tvartelį, kad turėtų daugiau vietos dar vienai šeimos mašinai. Pati vadovavote tarptautiniam projektui apie vertybes, kuriomis vadovaujamasi saugant paveldą. Tvartelis, žinoma, dar ne paveldas. Tačiau kodėl nepastebime, kas turi vertę, net jeigu nebūtinai nusipirkta iš „Ikea“?
– Daugeliui paveldas yra vien pastatai. Tačiau jei paveldu laikysime tai, ką žmogus nori išsaugoti, tuomet paveldas gali būti daug kas: gamta, kraštovaizdžiai, paminklai, vietos, artefaktai, veiklos, net žmonės, kaip tradicijų perdavėjai. Svarbu tai, ką paveldas reiškia kiekvienam iš mūsų, koks paveldo vaizdinys yra individualiame lygmenyje. Viskas prasideda nuo paprasčiausios aplinkos, nuo asmeninio, emocinio, atminties santykio su palikimu.
Paveldo vertė priklauso nuo jame sukauptų prasmių, tai – perduodama vertybių visuma.
Jūsų pateiktas pavyzdys apie vartotojišką sodybos kaimynų elgseną su puikiai išsilaikiusiu senu rąstiniu tvarteliu liudija jų sampratą, kad jis – nevertingas, todėl nėra noro praeities objekto naudoti kaip savasties. Gaila, bet taip yra. Paveldas, jeigu jis deramai saugomas, gali išlikti šimtus, tūkstančius metų, tačiau kartais žmonėms pradeda atrodyti, kad jie patys sau yra galingi, amžini, nors viskas iš tiesų yra labai trapu.
Paveldo vertė priklauso nuo jame sukauptų prasmių, tai – perduodama vertybių visuma. Objektai kultūros paveldo vertybėmis tampa tuomet, kai asmeninis santykis perauga į visuomeninį, valstybinį interesą, kai kultūros paveldą atsirenkame naudoti šiandien ir saugoti ateities kartoms.
– Kaip Kultūros taryba gali padėti plačiajai visuomenei atpažinti kultūros vertybes? Ar užtenka atminimo lentelių ir informacinių priemonių (pavyzdžiui, išpopuliarėjusių turistinių magnetukų Lietuvos žemėlapiui surinkti)?
– Paveldas yra labiau veiksmažodis nei daiktavardis. Tai reikštų, jog svarbus ne tik produktas, bet ir procesas. Paveldu suinteresuoti žmonės, bendruomenės, organizacijos, per projektines veiklas realizuojančios savo sumanymus, yra galinga jėga, kurianti pridėtinę vertę. Geri projektai, kaip niekas kitas, gali įtraukti žmones į atsinaujinimo procesus. Sociokultūrinė plėtra per projektines veiklas yra geroji praktika, kuri gaivina net ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektus. Ką reikštų unikalus paveldo statinys, jei jis nepasakotų jokių istorijų? Juk jas kuria ir gaivina žmonės.
– Instagraminė kultūra ir viešųjų ryšių prioritetas kažin ar neprieštarauja kultūros paveldo įsisąmoninimui? Kokių pastebite „atminties vietų paradoksų“, perfrazuojant jūsų mokslinę publikaciją, įsitinklėjusioje visuomenėje?
– Tame tekste telkiau dėmesį į paveldo materialumo ir nematerialumo jungtį. Rėmiausi konkrečiomis skulptūromis miestų viešosiose erdvėse darydama prielaidą, kad jų materialusis būvis, nepaisant vizualumo teikiamų suvokimo galimybių, be nematerialumo, tai yra naratyvo, praranda prasmę. Tame tyrime apie santykį tarp menininko, epochos ir suvokėjo bei santykį tarp miesto erdvės, viešosios bendrybės ir atminties vietos atsiskleidė paradoksali situacija. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaizdo ir naratyvo vientisumas yra svarbūs, tačiau tirti paveldo objektai liko nebylūs, nepakankamai komunikavo su žiūrovais. Paaiškėjo, kad bendrųjų viešųjų erdvių suvokimas yra statiškas – užstrigęs vien vaizdinėje ir materialioje sampratoje.
Lietuvos kultūriniame kontekste naratyvinę funkciją šiandien atlieka tokios veiklos kaip edukacija, kultūrinis turizmas. Tačiau to nepakanka, todėl reiktų identifikuoti visuminio požiūrio stoką, kreipiant dėmesį į paveldo informacijos, komunikacijos, vadybos lauką.
