Vienas jų – Visagino kultūros centro vadovas bei Vilniaus miesto tarybos narys Audronis Imbrasas. Kovo pabaigoje 15min duotame interviu jis teigė: „Kultūros centrai ir yra vienos pagrindinių iš sovietinių laikų paveldėtų, anų laikų valdžios sukonstruotų ir iki šiol sistemiškai nepertvarkytų organizacijų.“
Tiesa, savo atsakymą jis papildė: „Jų yra labai įvairių, ir vienaip, ir kitaip, ir senamadiškiau, ir naujoviškiau veikiančių. Yra puikiai dirbančių plačių pažiūrų centrų vadovų – todėl nereikėtų mano teiginių taikyti visiems iš eilės. Tačiau tipinio vidutinio kultūros centro pagrindine misija ir veiklos tikslu (paironizuosiu: kadangi taip sukonstravo sovietmečio valdžia) paprastai yra laikomas rūpestis vietine mėgėjų ir etnine kultūra, jos tęstinumo užtikrinimas, dalyvavimas dainų šventėse ir pan.“
Remiantis A.Imbraso mintimis,15min paklausė kitų kultūros ekspertų, ar iš tiesų kultūros centrai Lietuvoje yra sovietinė atgyvena. Kas galėtų būti pakeista, kokios problemos slypi už skambaus žinomo kultūros vadybininko teiginio.
Šokio informacijos centro (ŠIC) direktorė Gintarė Masteikaitė į situaciją žvelgia, kaip pati sako, diplomatiškiau. Jos asmenine nuomone, Lietuvos kultūros politikoje trūksta aiškios vizijos profesionalios kultūros plėtros regionuose klausimu.
„Yra Lietuvos kultūros tarybos (LKT) programos regionuose, jos veikia ir aktyvuoja profesionalios kultūros sklaidą, bet tai nėra sisteminga veikla ir išimtinai remiasi iniciatyvių kultūros centrų arba pačių profesionalų entuziazmu, – teigė G.Masteikaitė. – Didžioji dalis projektų regionuose, kurie finansuojami per LKT Regioninių tarybų programą, yra labai lokalūs, be to, aktyviausiai remiami kūrėjai, kurie gyvena regionuose.“
„Mes kaip ŠIC pasigendame tolygios ilgalaikės programos, kad visoje Lietuvoje būtų galima nuosekliai pristatyti profesionalų scenos meną, užtikrinti pasiekiamumą skirtinguose Lietuvos rajonuose“, – kalbėjo G.Masteikaitė.
Pašnekovės teigimu, viena didžiausių problemų yra ta, kad „viskas koncentruojasi tuose pačiuose kultūros centruose, esančiuose tuose pačiuose regionuose“. Menininkai užmezga kontaktus su iniciatyviomis institucijomis ir atvirkščiai, o į mažiau iniciatyvias vietoves profesionalus menas vis tiek nepatenka.
ŠIC direktorė sakė, kad jos vadovaujamas centras ir Šiuolaikinio šokio asociacija yra atlikę kokybinį tyrimą, kurio imtis yra visos 60 savivaldybių: „Nėra taip, kad visose jose žmonės turi galimybę pamatyti profesionalaus scenos meno produktus (spektaklius, šokius, operas, koncertus ir t.t.). O scenos dydis nėra tinkama argumentacija, kad teatrai negali ten nuvažiuoti arba kultūros centrai negali pasikviesti. Juk yra įvairiausių mastelių darbų, kurie puikiausiai galėtų keliauti po Lietuvą.“
„Esame nemažai kalbėję su Kultūros ministerija, LKT apie regioninės sklaidos programą, kurios pagrindu būtų galima užtikrinti, kad kiekvienoje savivaldybėje žiūrovas turėtų galimybę per metus pamatyti bent po vieną šokio, cirko, teatro, šiuolaikinės operos ar kito tarpdisciplininio meno renginį“, – 15min pasakojo G.Masteikaitė.
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) direktorė Danutė Gambickaitė sakė, kad šiuolaikinis menas regionuose yra vis dar silpnai pasiekiamas: „Jeigu ir yra pasiekiamas, tai dažniausiai ne per kultūros centrus, paveldėtus dar iš sovietmečio, bet iš pačių menininkų iniciatyvumo. Dalis jų išvažiuoja iš Vilniaus ir pradeda gyventi regione, kur neišvengiamai tęsia savo kūrybą bei inicijuoja naujus projektus.“
Čia D.Gambickaitė pateikė tris sėkmės istorijas, kurios be kultūros centrų įsikišimo puikiai suveikė už Vilniaus ribų. Pirma – nepriklausoma meno iniciatyva „Verpėjos“ Marcinkonių seniūnijoje, Varėnos rajone, kurią įkūrė Laura Garbštienė. Antra – Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvė (Akee), kurią įkūrė menininkas Vilius Vaitiekūnas su šeima. Trečia – „Miško uostas“ Švenčionėlių mieste.
LTMKS vadovės požiūriu, kultūros centrai neveikia kaip svarbi profesionalaus šiuolaikinio meno sklaidos erdvė, nes trūksta galimybių susipažinti, sužinoti apie vienas kitų veiklą. „Patys kultūros centrai mūsų nekviečia, bet kaži ar jie turi užtektinai žinių apie šiuolaikinį meną. Todėl, manau, kad edukacijos tikrai labai reikia – juk ir Vilniuje nebūtinai apie šią meno sritį žinoma.“
D.Gambickaitė pridūrė, kad edukacijos trūksta ir mokyklinėse dailės pamokose: „Tėra keli procentrai mokyklų, kuriose kalbama apie šiuolaikinį meną, todėl manau, kad čia dar platesnė problema.“
Kultūros politikos tyrėja, Vilniaus universiteto dėstytoja Kristina Mažeikaitė mano, kad kultūros centrus vadinti sovietine atgyvena ar nepasiteisinusia struktūra nėra visiškai teisinga: „Fizine, pastatų tankio ir lokacijų, prasme tai yra vienas tolygiausių infrastruktūrinių vienetų (čia nebent galėtų lygiuotis bibliotekos). Juk visos kitos kultūrinės įstaigos, kaip antai teatrai, koncentruojasi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.“
„Be to, į kultūros centrus jau nemažai investuota tiek pačių savivaldybių, tiek Europos Sąjungos lėšų. Kiek teko keliauti per Lietuvą ir juose lankytis, tai tikrai dalis jų daro įspūdį savo atnaujintomis scenomis, parodų, mėgėjų kolektyvų erdvėmis. LKT kiekvienais metais kultūros centrų meninei veiklai skiria apie porą milijonų eurų“, – tęsė ji.
Visgi K.Mažeikaitė 15min teigė, kad patiems kultūros centrams trūksta iniciatyvumo. Nors ir turėtų užtikrinti kultūrinių įvykių įvairovę, „juose yra visko“.
„Kaip tik neseniai pavarčiau kultūros centrų renginių repertuarus. Balandžio mėnesį iki Velykų aktualiausia buvo šventiniai renginiai, kiaušinių marginimo metodai, toliau ėjo Atvelykio minėjimai ar edukacijos vaikams. Kai kur prisideda ir pop atlikėjų koncertai – atvyksta Donatas Montvydas, Radži, kiti atlikėjai arba „Domino“ teatras. Natūraliai kyla klausimas, ar iš tiesų jie užtikrina kultūros prieinamumą? Ar tai aktualu vietos gyventojams?“
„Be to, regionuose dominuoja etninės kultūros menas. Nesakau, kad tai nėra svarbu ar reikalinga, tačiau įvairovė turi būti užtikrinta ypač tada, kai kultūros centras yra vienintelis kultūrinės pasiūlos užtikrintojas. Būtent jiems atsakomybės lūkestis yra daug didesnis“, – sakė K.Mažeikaitė.
„Tačiau tikrai ne viskas turėtų būti palikta tik infrastruktūrinio vieneto atsakomybei, nes regionuose yra mažai kūrėjų. Vien Vilniuje kuria apie 60 proc. visų Lietuvos kūrėjų, nemaža dalis nukeliauja į Kauną ir Klaipėdą, bet visiems likusiems regionams lieka vos 20 proc. Kas reiškia, kad, pavyzdžiui, Tauragėje gyvena tik 10–12 profesionalaus meno kūrėjų“, – dalinosi pašnekovė.
Kiek pinigų kainuoja išlaikyti kultūros centrus?
Susisiekus su kultūros centrų ir kvalifikacijos tobulinimo specialiste Jurgita Aleknavičiene, ji pateikė esminę informaciją apie finansinius išteklius bei tai, kiek apskritai renginių vyksta kultūros centruose.
154-iems juridiniams bei 434-iems struktūriniams padaliniams iš viso per metus skiriama 74 204 482 eurai savivaldybių biudžeto kultūrai. Iš jų tik veiklai savivaldybės skiria 12 858 445 eurus, darbo užmokesčiui 52 053 093 eurus, darbo užmokesčiui tik kultūros ir meno darbuotojams skiria 39 358 203 eurus. Dar prisideda pinigai infrastruktūrai išlaikyti ir ilgalaikiam materialiniam turtui įsigyti ir jį atnaujinti.
Kiek per metus gauna vienas kultūros centras, J.Aleknavičienei buvo sunku pasakyti, nes labai skiriasi savivaldybių kultūros centrų dydžiai: „Tarkime, Plungės rajono savivaldybės kultūros centras negali lygintis su Panevėžio rajone (kaime esančiu) kultūros centru. Nors abu turi juridinį statusą.“
Remiantis J.Aleknavičienės atsiųstais duomenimis, 2022 metais Lietuvoje iš viso buvo surengti 40 978 renginiai:
- Iš jų mėgėjų meno renginiai – 8 376 (fiksuojami tik renginiai, kurie vyksta savuose kultūros centruose, o dar jų labai daug yra išvažiuojamųjų);
- Iš jų profesionalaus meno renginiai – 3 760;
- Iš jų vaikų ir jaunimo renginiai – 9 991;
- Iš jų tautinių mažumų kultūrai pažinti – 1 045;
- Iš jų renginiai senjorams 2 851;
- Iš jų žmonėms su negalia 781.
- Dar yra parodos, kino filmai, edukaciniai renginiai, rajoninės ir miesto šventės, Dainų švenčių tęstinumą užtikrinantys renginiai, tarptautiniai konkursai, festivaliai ir pan.
Lietuvos kultūros centrai savo veiklą grindžia šiais renginiais:
- Valstybinės šventės;
- Atmintinos datos;
- Kalendorinės šventės;
- Etninės kultūros renginiai;
- Regioninės šventės – pasirengimas 2024 m. šimtmetį minėsiančiai Dainų šventei;
- Prioritetiniai mėgėjų meno renginiai;
- Profesionalaus meno renginiai;
Paprašyta pakomentuoti, ar profesionaliojo meno sklaida kultūros centruose yra tolydi, ji teigė: „Kaip jau minėjau – kultūros centrai Lietuvoje yra labai nevienodo dydžio. Tai, be abejonės, profesionalaus meno sklaida regionuose dar nėra tolygi. Tačiau kultūros centrų siekis – eiti link to, kad tiek rajono kultūros centras, tiek kultūros centras, esantis kaime, galėtų užtikrinti lankytojams profesionalaus meno renginių pasiekiamumą.
Kultūros centrų nuostata ir siekis yra, kad kultūros centrai regionuose bendradarbiautų su profesionalaus meno institucijomis (sudaromos sutartys su Operos ir baleto teatru, Nacionaline filharmonija). Tačiau vien to neužtenka. Regionų kultūros centrų renginius praturtina bendra mėgėjų meno ir profesionalų kūryba, bendras kultūrinio produkto sukūrimas. Toks yra siekis, link to einama.“
Kaip didžiausias kultūros centrų problemas J.Aleknavičienė įvardijo vaikų mėgėjų meno kolektyvų mažėjimą, bendrą mėgėjų meno kolektyvų dalyvių mažėjimą, mėgėjų meno kolektyvų vadovų apmokėjimą, kultūros lauko specialistų rengimą.
