Jungtinių Tautų teigimu, paskutiniai treji metai kultūriniam paveldui Artimuosiuose Rytuose buvo blogiausi kada nors datuoti. Skaičiuojama, kad vien Mosule, Irake, sugriauta 80 proc. senamiesčio, neliko ir trečdalio Sirijos Alepo miesto. Sugriauta šimtai minaretų, vienuolynų ir paminklų, menančių ne tik islamo istoriją, bet ir laikus prieš Kristų. Iš 38 pasaulio nykstančių kultūros paveldo objektų 22 yra Artimuosiuose Rytuose.
„Ką UNESCO gali – tai tik pasmerkti. [...] Visa galia yra vyriausybių Europoje ir Jungtinėse Valstijose rankose. Jie gali nuspręsti įsikišti – kažkaip sustabdyti kultūros objektų griovimą. [...] Tie objektai yra matomi ir kontroliuojami iš satelitų, įmanoma juos apginti iš oro, o tuo pačiu tai galima padaryti ir ant žemės, tačiau tam reikia politinio noro, o jo nėra ir negaliu suvokti, kaip tai gali būti“, – teigia Genujos universiteto reikšmingų archeologinių kasinėjimų Irake bei Sirijoje vadovas, vienas iš Mosulo muziejaus atkūrimo koordinatorių P.Brusasco.
– Ar galima kaip nors apibendrinti, kokia yra kultūrinio paveldo padėtis Artimuosiuose Rytuose?
– Bendras vaizdas labai niūrus ir net pasibaisėtinas. Kalbame apie kultūrinį paveldą konkrečiai Sirijoje ir Irake, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitų šalių šiame regione ir karo įtoks joms. Pavyzdžiui, Jemene Saudo Arabijos bombardavimai, nukreipti prieš vietos sukilėlius hučius šiitus, sugriovė daug archeologinio palikimo. Panašiai ir kituose regionuose Libijoje, Sinajaus pusiasalyje.
Tačiau kalbant apie šalis, kurios kelia daugiausia susirūpinimo, – Siriją ir Iraką, šiuo metu kai ką jau pradedame atstatinėti. Tai objektai, kuriuos praradome per tuos trejus metus, kai šias vietas valdė IS nuo 2014-ųjų iki 2017-ųjų. Pavyzdžiui, Mosulo mieste, į kurį bene labiausiai buvo taikomasi. Tai istorinės Šiaurės Irako vietos, kur 2014-aisiais Abu Bakras al-Baghdadi paskelbė savo kalifatą. Čia buvo sunaikinta maždaug 80 procentų senojo, istorinio miesto centro ir tai reiktų priskirti prie tyčinio, specialaus ir ideologinio sunaikinimo, kurį trejus metus vykdė IS.
Didelė dalis kultūrinio paveldo yra sunaikinta IS, tačiau taip pat dalis ir Jungtinių Valstijų pajėgų, kai jos vykdė išlaisvinimo operacijas, kai jie miestą vadavo iš teroristų rankų, o tai įvyko praėjusių metų birželio 9-ąją. Taigi padėtis labai niūri. Mes praradome daugiau nei 40 islamo archeologijos deimantų, viduramžišką šiitų mauzoliejų. IS teroristų ideologija sako, kad visi mauzoliejai ir antkapiai, dedikuoti šventiesiems ir šventajam islamo žmogui, turi būti sulyginti su žeme, nes, remiantis jų ekstremistiniu sunitų islamo požiūriu, šie objektai atstovauja politeizmui.
Todėl šie gražūs viduramžių architektūrinės mokyklos mauzoliejai ir buvo sulyginti su žeme. Gražūs jie todėl, kad buvo pastatyti iš mūro, o tai būdinga Mesopotamijai, taip pat jie turi įspūdingus kupolus. Vidaus architektūra puošta mukarnomis – tai tipinė islamo architektūros dekoracija, kuri primena olas bei arabesko dekoracijas.
Kalbant apie islamo kultūros paveldą, praradimai labai dideli. Tačiau nemažai netekome ir paveldo iš laikotarpio prieš islamą, kuris taip pat tapo IS taikiniu. Pavyzdžiui, Nimrudas – Asirijos sostinė 9 amžiuje prieš Kristų, kai žemes valdė karalius Ašurnasirpalas II. Šis miestas buvo smarkiai sugriautas 2015 metais. Gal teko matyti ir propagandinę IS vaizdo medžiagą, kurioje – sprogimai Šiaurės Vakarų rūmuose, priklausiusiuose karaliui. Tai buvo archeologinis deimantas, pastatytas vien iš mūro, papuoštas plokštelėmis su istoriniu naratyvu, vaizduojančiu asirų karalių karus ir pergales. Taigi, mes praradome viską iš šių rūmų. Tai pat ir kitos asirų sostinės, tokios kaip Ašuras, Koršabadas ir Ninevė, kurios yra netoli Mosulo, rytinėje Tigro upės pusėje, – tai taip pat IS taikiniai.
– Kai „Daesh“ susikūrė ir įgavo galios, žiniasklaida nemažai dėmesio skyrė teroristinės grupuotės vykdomiems griovimams, tačiau jie nėra vieninteliai, atsakingi už kultūros paveldo niokojimą regione?
– Tikrai, yra ir kitų, aš juos vadinu užsislėpusiais veikėjais, kurie šiame globaliame kare taip pat griauna, tačiau užslepia šią žalą užuot paviešinę, kaip tai daro IS su savo propagandiniais vaizdo klipais. Pavyzdžiui, Sirijoje, Palmyroje, nuo 2012-ųjų vietos valdžia ant archeologinių vietų pastatė karines bazes, sugriovė daug senojo miesto palikimo, o tai darė iki 2015-ųjų, kai miestą užėmė IS pajėgos. Tada jau matėme teroristinės grupuotės griovimus. Galima tik įsivaizduoti, kokią žalą tos karinės bazės padarė trapiai, mozaikinei architektūrai, nuostabiai gražiam helenistiniam centrui Palmyroje.
Tuo pačiu šie kariniai statiniai sukuria geras aplinkybes paveldo grobstymui, o tai vyksta tiesiai po režimo akimis. Taigi, vagystės ir griovimas, taip pat vykdomas ir Sirijos – Basharo al-Assado vyriausybės, o taip pat ir Rusijos pajėgų, kurie Palmiroje 2016 metais Šiaurės Akropolyje irgi pastatė karinę bazę. Ne tik griaunama, bet ir grobstoma, o tai labai apmaudu.
– Turkija iš esmės elgiasi taip pat ar panašiai, naikindama kurdų kultūrinį paveldą?
– Taip, tai dar viena problema. Ne tik IS ir ne tik Sirijos bei Rusijos režimas naikina kultūrinį paveldą. Visai neseniai, 2018-ųjų sausį, operacija „Alyvmedžio šakelė“ (Olive Branch) Turkija pradėjo Šiaurės Sirijos bombardavimą. [...] smūgiai buvo nukreipti į pasaulinės svarbos archeologines vietas, pavyzdžiui, Ain-Dara šventyklą. Tai labai svarbus to laikmačio reliktas (kalbame apie 13–8 amžius prieš Kristų) su nuostabiomis istoriją vaizduojančiomis plokštėmis, akmeninėmis liūtų, drakonų ir mitologinių būtybių skulptūromis.
Viskas buvo subombarduota Turkijos pajėgų, siekiant kontroliuoti ir nusilpninti kurdų opoziciją – Demokratinę Kurdistano partiją, kuri Šiaurės Sirijoje suformavo nepriklausomą federacinę valdžią. Tai Turkijai nepatinka, jie bijo kurdų opozicijos, todėl ir buvo subombarduota.
Kitas kurdų kultūrinis paveldas – žymus 7–8 amžiaus miestelis, kuris yra viena iš UNESCO paveldo vietų. Tai 8-asis Bizantijos laikų archeologinis parkas, vadinamasis negyvasis Bizantijos miestas. Jis taip pat buvo subombarduotas, siekiant sugriauti kurdų pajėgų pozicijas. Taigi išties yra daug jėgų, kurios kenkia ir griauna kultūrinį paveldą šiame regione.
– Turkija yra Vakarų sąjungininkė. Ar todėl nieko nesiimama, nors žinoma apie šiuos griovimus?
– Taip, čia yra didelė problema. UNESCO nepasmerkia Turkijos veiksmų, taip pat nesmerkia ir B. al-Assado pastatytų karinių bazių ar Palmiroje esančių Rusijos objektų. Kodėl? Nes yra interesų konfliktas. UNESCO yra sudaryta iš Turkijos, Europos ir kitų valstybių, todėl atsiranda tam tikra siena, kai reikia pasmerkti bet kurią narę, pažeidžiančią tarptautinę teisę.
Taip pat Turkijos atveju nesiimama jokių veiksmų, nes šalis yra didelė Europos partnerė. Negalima nepaminėti fakto, kad Turkija yra valstybė, per kurią į Europą keliauja migrantai, taigi šalis turi galios sustabdyti žmonių plūdimą į Italiją ir Graikiją.
Trečias dalykas – Jungtinės Valstijos čia turi karinių bazių. Taigi, matome, kad yra daug problemų pasmerkiant Turkijos veiksmus – jos tiek ekonominės, tiek strateginės, tiek politinės.
– Kalbant apie UNESCO, daug kas kritikuoja organizaciją, kad ji yra nepajėgi imtis veiksmų, kai kalbame apie paveldo griovimą.
– Ką UNESCO gali – tai tik pasmerkti. Kiekvieną kartą, kai sužinoma apie sprogimą, kažkokį griovimą, UNESCO paviešina naujus protokolus prieš teroristus, pavyzdžiui, Palmyros atveju buvo skelbiama, kad jos sugriovimas yra karo nusikaltimas. Tačiau UNESCO nėra karinis darinys, ji – kultūrinė institucija, o visa galia yra vyriausybių Europoje ir Jungtinėse Valstijose rankose. Jie gali nuspręsti įsikišti – kažkaip sustabdyti kultūros objektų griovimą. UNESCO fiziškai to padaryti negali, nes, kaip ir sakiau, tai kultūrinė organizacija. Tie objektai yra matomi ir kontroliuojami iš satelitų, įmanoma juos apginti iš oro, o tuo pačiu tai galima padaryti ir ant žemės, tačiau tam reikia politinio noro, o jo nėra ir negaliu suvokti, kaip tai gali būti.
– Kiek, Jūsų manymu, reikalingas karinis įsikišimas norint apsaugoti ar išgelbėti tuos objektus?
– Mano manymu, vienintelis būdas – dislokuoti karines pajėgas prie šių objektų, sekti juos iš oro. Pavyzdžiui, Nimrudas, 9 amžiaus prieš Kristų Asirijos sostinė, yra labai gerai matomas iš aukštai, iš lėktuvo, todėl jį apsaugoti būtų lengva, tačiau vėlgi, kai jis buvo bombarduojamas, nebuvo politinės valios tokią intervenciją surengti.
Žinoma, situacija tada buvo baisi – siaubinga humanitarinė krizė, vyko baisus karas su teroristais. Nesakau, kad tai lengva, tačiau akcentuoju, kad nėra politinės valios kažką daryti, kai vyksta griovimai. Tai politinis pasirinkimas ir jis tuo metu buvo atmestas. Tikriausiai dėl to, kad nežinoma ar nesuvokiama, kokią svarbą šios archeologinės vietos ir kultūriniai objektai turi.
– Kalbant apie rekonstrukciją, ar įmanoma tai padaryti ir kiek to galima padaryti. Pinigai, matyt, yra labai svarbūs?
– Yra labai gražių pavyzdžių Sirijoje, Alepe. Aga Khan fondas skyrė lėšų žymiajai Omajadų mečetei miesto centre atstatyti. Tai UNESCO paveldo objektas, pastatytas maždaug 8 amžiuje. Taip pat šį mėnesį žadama pradėti atstatyti ir 10 amžiaus minaretą, taip pat šio fondo lėšomis. Tačiau tokių pavyzdžių yra labai mažai.
Kitais atvejais objektų atstatymas vyksta skiriant privačias lėšas. Neseniai UNESCO gavo 50 mln. dolerių iš Jungtinių Arabų Emyratų, kad būtų atstatyta pagrindinė senojo musulmonų miesto mečetė kartu su prieš tai minėtu kupriumi pramintu minaretu.
Tiesa, mano akimis, tai daroma ne visai teisingai, mat objektai atstatomi ne toje pačioje vietoje, kur stovėjo, o šalia. Taip pat naudojamos naujos, o ne senos medžiagos, nors senosios buvo atrastos ir surinktos. Taigi privačių iniciatyvų yra, tačiau labai nedaug ir jos labai nekoordinuotos.
– Matyt, net ir turint pinigų, tikriausiai atstatyti bent jau dalį užtruktų amžinybę?
– Taip, atstatyti vien Mosulą, senąjį miestą, įsikūrusį ant vakarinio Tigro upės kranto, reiktų bent 10 metų. Čia suskaičiuojama maždaug 10 tūkst. viduramžių ir Osmanų imperijos laikus siekiančių istorinių pastatų, tai daugiausia namai, mauzoliejai, minaretai ir mečetės. Tam reiktų 10–20 mlrd. dolerių, o tai tik Mosulo senamiestis, kuris yra pakankamai nedidelis. Tai didelė suma ir bus sudėtinga bei užims daug laiko, tačiau tikiuosi geriausio, nors ir reikės laukti ilgai, tai juk didžiulė užduotis.
