„Auksinį liūtą“ pelniusio Lietuvos paviljono organizuota sutelktinio finansavimo kampanija „Meno olimpiada. Ir menui reikia sirgalių“ – vienas iš nestandartinio rėmimo pavyzdžių. Prie menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ dar iki laimėjimo galėjo prisidėti visi norintys. Sutelktinio finansavimo platformoje „Indiegogo“ Lietuvos paviljoną parėmė pusantro tūkstančio žmonių iš 48 šalių. Pavyko surinkti 38 tūkstančius eurų, kurie skirti tolimesniam kūrinio rodymui.
Padengti sutelktinio finansavimo kampanijos sklaidos išlaidas ir būtent taip paremti projektą nusprendusi I.Nausėdaitė sako, kad tokį sprendimą įkvėpė Luvro pavyzdys. „Šis muziejus jau keletą metų vykdo sėkmingas sutelktinio finansavimo kampanijas. Taip jie ne tik surenka lėšas naujų kūrinių įsigijimui bei restauravimui, bet ir didina visuomenės įsitraukimą į kultūrinį gyvenimą. Jei paremi kūrinį bent keliais eurais, jis tampa „savesnis“. Esu mačiusi asmenukių su meno kūriniais, kuriuos žmonės padėjo įsigyti ir dabar jie eksponuojami muziejuje. Tai lyg „Ikea“ efektas – kai pats sudedi spintą, labiau ją vertini“, – tvirtina I.Nausėdaitė.
Pašnekovės teigimu toks rėmimo būdas Lietuvoje veikė ne tik kaip papildomo finansavimo šaltinis, bet ir kaip Venecijos bienalės viešinimo būdas. „Manau, kad daug kas pirmą kartą išgirdo apie šį meno renginį, pamatė plakatą gatvėje ar reklamą internete. Galbūt šį kartą jie neprisidėjo, bet kitą kartą perskaitys straipsnį, palaikys čia dalyvaujančius lietuvius menininkus, galų gale užsuks į Veneciją, kai ten vyksta Bienalė“, – svarsto „Mailerlite“ marketingo vadovė. Tarp šios naujienlaiškių valdymo sistemos klientų – daug meno galerijų ir muziejų. Savo paslaugomis įmonė remia daugelį Lietuvos kultūros institucijų, yra prisidėjusi prie šiuolaikinio meno parodų bei atskirų menininkų pasirodymų.
Prieš beveik dešimtmetį I.Nausėdaitė buvo įsteigusi „Meno klubą“, kuriame norinčius siekė supažindinti su meno rinka, jos dalyviais, veikimo principais bei kolekcionavimo kultūra. Paklausta, kokius šioje srityje mato pokyčius, moteris pastebi, kad žmonės vis labiau domisi menu: „Tikiu, kad muziejams ir kitoms institucijoms daugiau dirbant su edukacija, sukuriant galimybes juos palaikyti, padidės ir visuomenės įsitraukimas“. Akcentuodama meno ir kultūros rėmimo svarbą, I.Nausėdaitė atkreipia dėmesį į galimybių remti meną mažomis sumomis stygių.
„Kai kas nors man sako, kad niekas neremia meno, aš jo paklausiu, kaip tai gali padaryti fizinis asmuo. Iki šiol Lietuvoje nėra daug galimybių paremti meną mažomis sumomis. Tuo metu kitų sričių atstovai daug dirba, kad bet kas iš mūsų galėtų prisidėti prie jų projektų“, – teigia I.Nausėdaitė. Jai pritaria ir „Lewben Group“ bei „Lewben Art Foundation“ valdybų pirmininkas Vilius Kavaliauskas, teigdamas, kad dabartinis mecenavimo įstatymas – labiau deklaratyvus ir orientuotas į garbę, nei skatinantis remti privačius asmenis.
„Pavyzdžiui, kai kuriose gilesnes mecenavimo tradicijas turinčiose valstybėse mokestinės lengvatos taikomos ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims rėmėjams. Tai pagrįsti visai paprasta, juk remiama lėšomis, nuo kurių mokesčiai jau yra sumokėti. Tad kodėl nepaskatinus to daryti per papildomas lengvatas?“, – sako V.Kavaliauskas.
Praėjusių metų gegužės 24 d. Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirašytas mecenavimo įstatymas apibrėžė nacionalinio ir savivaldybės mecenato vardo suteikimo kriterijus ir sąlygas bei mecenato vardų įamžinimo aplinkybes. Nacionalinio mecenato vardas pagal šį įstatymą suteikiamas asmeniui, skyrusiam ne mažiau kaip vieno milijono eurų dydžio paramą mecenuojamajam projektui. Savivaldybės mecenatu laikomas asmuo 150 000 eurų dydžio parama prisidėjęs prie projektų, vykdomų savivaldybėse, kuriose yra iki 25 000 nuolatinių gyventojų.
V.Kavaliauskas abejoja, ar įstatyminė bazė Lietuvoje galėtų sukurti mecenatystės tradicijas, tačiau mano, kad tikrai gali daryti tam įtaką. Juolab, kad tokios tradicijos Lietuvoje pakankamai senos, tačiau prislopusios per sovietinės okupacijos metus. Vis dėlto, šiam rėmimo įpročiui susiformuoti, pasak. V.Kavaliausko, kur kas svarbesnė savimonė ir nuovoka, kad remti kultūrą yra gerai, kad tai investicija į save, valstybę bei ateitį. „Daugelis verslo atstovų pasiryžę remti tik tokiu atveju, jei mato komercinę vertę. Žinoma, tai suprantama, tačiau pirminė paskata turėtų būti emocinė ar intelektinė grąža“, – teigia „Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininkas.
Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių kolekciją kaupianti nevalstybinė institucija „Lewben Art Foundation“ taip pat remia įvairias lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjų parodas, tęstinius kultūros projektus, tokius kaip „Jaunojo tapytojo prizas“ ar Lietuvos paviljonas Venecijos bienalėje. Vienu iš pagrindinių rėmimo atrankos ir motyvacijos kriterijų V.Kavaliauskas įvardija organizacijos orientaciją į profesionalųjį meną.
„Visi projektai, prie kurių įgyvendinimo vienaip ar kitaip prisidėjome, yra skirti profesionaliam vizualiųjų menų laukui. Remdami vieną ar kitą projektą, tikimės, kad jis bus sėkmingas, kad sulauks didelio visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo, be to, jis turi būti įdomus ir mums patiems. Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ yra nepaprastai patrauklus dėl šiuo metu aktualių klimato kaitos ir ekologijos temų bei kiek ironiško požiūrio į rimtas problemas. Jis unikalus dėl estetikos ir įgyvendinimo formos“, – galimybe vieniems pirmųjų prisidėti prie Lietuvos paviljono džiaugiasi V.Kavaliauskas.
Šiemet 58-ojoje Venecijos šiuolaikinėje meno bienalėje Lietuvai atstovauja menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Šalies paviljoną pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Paviljono mecenatai Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, Vilniaus miesto savivaldybė, „Thyssen-Bornemisza Art Contemporary“, „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“.
