Profesorius tikėjo, kad būtina sugrąžinti lėtą geros literatūros skaitymą, nuolat sugrįžtant prie didžiųjų tekstų; spektaklių ir filmų pakartotinį žiūrėjimą; muziejų lankymą ir lėtą bendravimą su draugais ir šeima. Kabineto idėja tęsia ir įprasmina šias jo mintis.
Kabineto atidarymui buvo ruoštasi beveik dvejus metus – net 90 dėžių knygų čia atkeliavo iš Leonido ir Jolantos Donskių namų. Tai savotiška Jolantos dovana visiems.
„Noriu labai linksmai pašnekėti. Lygiai prieš 10 metų, kai Leonidas ruošėsi kelionei į Briuselį, nusprendėme kuo daugiau knygų išnešti iš namų. Pusantro tūkstančio knygų dovanota. Kas liko namuose – labai svarbios Leonidui knygos. Preciziškai atrinktos. Kiekvieną knygą varčiau, tikrinau, ar kas nėra į vidų įdėta. Atminty atsigamino daug knygų istorijų. Buvo labai jautru ir sunku. Nemaniau, kad fiziškai taip jausiuosi. Bet šiandien laiminga, nes vėl visos knygos yra kartu. Atsirado viduje ramybė.
Tiems, kurie vertina knygą, ši erdvė yra tarsi užburtas pasaulis: keliaujant per lentynas čia gali rasti ne tik įvairių „Don Kichoto“, „Guliverio kelionių“ ar Williamo Shakespeare'o kūrinių leidimų, bet ir persų poezijos, žydiškojo humoro, Stendhalio darbų ar Italijos meistrų freskų, kuriomis Leonidas paskutiniu metu ypač domėjosi, albumų. Net draugo dovanotas Don Kichoto biustas“, – pasakojo Jolanta Donskienė.
L.Donskis dažnai dovanojo knygas bibliotekoms, dalindavosi jomis su studentais, iš kurių ne vienam jis savo autoritetu formavo literatūrinį skonį, vedė prie gilesnio humanizmo, vaizduotės, idėjų istorijos ir moralės klausimų apmąstymo tam, kad į dabartį jie galėtų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Todėl J.Donskienė įsitikinusi, jog ši kolekcija turi būti prieinama kuo platesniam ratui žmonių, ypač studentams.
Pasak VDU rektoriaus Juozo Augučio, žmogus reikalingas tol, kol reikalingos jo mintys. Nesvarbu, ar jis vis dar kartu, ar jau palikęs šį pasaulį.
„Nenutrūkstamai dalijamės Leonido tekstais, neprarandančiais aktualumo, tampančiais gal net dar svarbesniais, išryškinančiais šiandienos politinių ir kultūrinių realijų grimasas. Bet norisi skaityti ir tuos tekstus, kurie Jį augino ir vedė, kad patys taptume brandesni, gilesni ir pasirengę įvairioms diskusijoms „Be pykčio“, – apie šios erdvės poreikį kalbėjo VDU tarptautinių ryšių prorektorė prof. Ineta Dabašinskienė.
Kviečia išgyventi pilnatvę
Leonido Donskio kabinetas nėra mums įprasta bibliotekos teritorija – joje lankytojai neras pagal bibliografinę rodyklę išdėstytų knygų. Čia asmeninės kolekcijos leidiniai išsirikiuoja pagal tematikas: „Grožinė literatūra“, „Politinė teorija“, „Meilė ir draugystė. Blogio problematika“, „Intelektualų vaidmuo visuomenėje“, „Miestas. Vietos kultūra“, „Kultūrinė eseistika, laiškai ir pokalbiai“, „Renesansas: kūriniai ir studijos“, „Žydiškoji kultūra ir žydų istorija“, „Antika“, „XX a. šiuolaikinė filosofija“, „Kultūros teorija ir idėjų istorija“, „Sociologijos klasika ir antropologija“, „Nacionalizmas. Fašizmas“, „Rusijos ir posovietinės erdvės studijos“, „Karas ir neapykantos studijos“ bei žinoma, „Šekspyras ir šekspyrologija“, meno albumai ir daugelis kitų.
Atskirai išskirtos ir L.Donskio mylimos knygos. Literatūros ir kokybiškos literatūrinės žiniasklaidos gerbėjai kabinete ras didelę „The New York Review of Books“ laikraščių, kuriuos L. Donskis ypač vertino, kolekciją. Nemaža dalis čia esančių leidinių yra sukaupti per paskutiniuosius šešerius gyvenimo metus, kuomet filosofas rinko medžiagą bei rengėsi naujų knygų rašymui.
„Norėčiau, kad kiekvienas, užėjęs į kabinetą, išgyventų pilnatvės jausmą, pakilimą, kurį aš išgyvenau. Patirkit malonumą, išgyvenkit džiugesį“, – kvietė J.Donskienė.
Tai unikali galimybė vienoje vietoje rasti ir visas prof. L.Donskio parašytas knygas lietuvių ir anglų kalbomis bei jų vertimus į beveik 20 pasaulio kalbų: nuo korėjiečių iki olandų. Šalia knygų, meno albumų, svarbiausių šalies bei tarptautinių apdovanojimų lankytojai galės susipažinti ir su Leonido Donskio Vilniaus universitete (1990 m.) ir Helsinkio universitete (1999 m.) apgintų disertacijų originalais.
Tikimąsi, kad šis kabinetas taptų lėto buvimo erdve ieškantiems ir siekiantiems gilesnio žinojimo, pažinties su didžiaisiais tekstais, kai prarandama laiko nuovoka – tarsi priekaištas visuotinės infliacijos ir skubėjimo epochai.
G.Savickas: „Leonidas užaugino mane kaip aktorių“
Atidaryme dalyvavo ir L.Donskio mylimų knygų bei tekstų ištraukas skaitė aktoriai Giedrius Savickas bei Nelė Savičenko, žurnalistas Paulius Gritėnas, sociologas Dainius Genys bei dr. Jurga Jonutytė. Visi jie dėkojo likimui, kad teko pažinti L.Donskį.
Dėka tokių žmonių kaip Leonidas Donskis, daug kas pasuko teisingais keliais, atrado save.
„Leonidas toks daugiabriaunis žmogus, kad negali įvardyti jo vienaip ar kitaip. Aš vaikystėje jį labiau sutikdavau – „Žilvičio“ stovykloje Karklėje. Ten užaugau. Dėl jo esu aktorius, Leonidas užaugino mane kaip aktorių. Jis užaugino Dainių Kazlauską, Dainius užaugino mane. Jis buvo toks kaip senelis. Tai davė daug impulsų, ypač ta stovykla.
Dėka tokių žmonių kaip Leonidas Donskis, daug kas pasuko teisingais keliais, atrado save, pasuko kūrybiniu keliu. Dėka jo susipažinau su bitlais, filmais gerais, labai kokybiška literatūros dalimi“, – akivaizdžiai prieš skaitymą jaudinosi scenos žmogus G.Savickas.
Pasak jo, L.Donskis niekuomet nevertė nieko skaityti, neversdamas priversdavo.
„Leonido aš niekad nemačiau su knyga. Aš mačiau tik jį dainuojantį. Man jis labiau dainininkas. Tu negali įrėminti to žmogaus. Neįrėminsi jokia biblioteka jo. Tai žmogus švyturys. Nesišviečia šviesmečiais, kada mes tokį vėl turėsim. Jis – minties Sabonis.
Įstrigo, kad jis buvo žmogus, kuris dėstė Amerikoje, grįždavo į stovyklą ir vaidindavo Neptūną joje. Užsidėdavo garbanas, šakę pasiimdavo. Jis buvo toks protingas ir išmintingas, kad šalia jo niekuomet nesijausdavau durnesnis. Niekas nesijausdavo. Tu jausdavaisi kaip lygus su lygiu. Tu jam visuomet būdavai įdomus. Man, kaip vaikui, būdavo įdomu, kad mes, vaikai, jam įdomūs. Tas smalsumas. Pats tuomet smalsus tampi“, – prisiminimais dalijosi aktorius.
G.Savickas pripažino perskaitęs daug L.Donskio knygų. Tačiau pati nuostabiausia jam – paskutinė: 10 klasės vadovėlis. Aktorius palinkėjo visiems, net profesoriams, perskaityti jį.
„Skaičiau ir negalėjau atsakyti nė į vieną klausimą. Nes tą vadovėlį skaitant reikia mąstyti“, – šyptelėjo aktorius.
Filosofas, mokslininkas, buvęs europarlamentaras, ryškus visuomenės veikėjas, laidų vedėjas L.Donskis mirė 2016 metais. Jis dirbo JAV, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Suomijos, Estijos ir Vengrijos universitetuose, parašė daugiau kaip 40 knygų ir daugiau nei 500 straipsnių.
