Vizitas sutampa su šiemet minimu Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Augusto gimimo 500 metų jubiliejumi ir primena šią vasarą vykusį dvišalį susitikimą Lenkijoje, kur abu prezidentai dalyvavo Žalgirio mūšio 610-ųjų metinių minėjime.
Vizitas vyksta sudėtingomis pandemijos sąlygomis, todėl daugelio pirminių su jubiliejaus minėjimu susijusių sumanymų teko atsisakyti. Tačiau prezidentūros Žaliojoje salėje, kurioje planuojamas Lietuvos ir Lenkijos valstybių vadovų susitikimas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai įrengė parodą, skirtą Žygimanto Augusto epochai.
„Siekdami simboliškai paminėti Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, dar vasarą ėmėme planuoti Lenkijos Prezidento vizitą į Lietuvą. Ši istorinė asmenybė yra Lietuvos ir Lenkijos bendros istorijos gija, primenanti, kad mūsų valstybes sieja europietiškomis vertybėmis grįsta regioninė partnerystė, o šalių vienybė yra svarbiausias ginklas tiek atgrasant išorės grėsmes, tiek kovojant su iššūkiais šalių viduje. Žygimanto Augusto epocha yra svarbus ir reikšmingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorijos laikotarpis, garsėjęs Renesanso kultūros suklestėjimu, meno mecenatyste, mokslo ir kultūros puoselėjimu, konfesine tolerancija. Dvišaliuose susitikimuose su Lenkijos Prezidentu visada prisimename mūsų šalių bendrą istoriją, kultūros paveldą, žmonių ryšius, kurie užtikrina ir stiprina mūsų bendrystės tąsą“, – sako Lietuvos Respublikos Prezidentas G. Nausėda.
Parodoje eksponuojami per Valdovų rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus surasti įspūdingi XVI a. vidurio renesansiniai kokliai, papuošti Lietuvos Vyčio, Lenkijos Erelio ir Sforcų Žalčio, ryjančio vaiką, herbais. Šie heraldiniai ženklai primena, kad Žygimantas Augustas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Milano kunigaikštystės Bonos Sforcos sūnus. Greta šių heraldinių koklių bei krosnies viršutinės dalies herbinio skydelio parodoje rodomas ir heraldinės krosnies, kuri yra atkurta Valdovų rūmų Žemutinėje sosto salėje, maketas. Visas šios salės dekoras atspindi XVI a. vidurio, Žygimanto Augusto ir jo tėvų laikų, renesanso stilistiką ir tą laikotarpį, kai Vilnius ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija buvo ne tik politinis, diplomatinis, bet ir kultūrinis, meninis viso Europos regiono centras. Žygimanto Augusto Vilniaus rūmuose sukauptą legendinį lobyną, kuriuo yra žavėjęsis netgi Romos popiežius Bernardas Bondžovanis (Bernardo Buongiovanni), primena du archeologų surasti įspūdingi XVI a. antros pusės auksiniai žiedai – vienas su deimanto, kitas – su rubino akute.
Kaip Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais atrodė svarbiausi Lietuvos miestai (sostinė Vilnius ir Gardinas), galima pamatyti šių miestų panoraminiuose vaizduose, atspausdintuose Georgo Brauno atlase. Vilnius čia vaizduojamas apie 1545 m., kai Žygimantas Augustas, tėvo valia ką tik tapęs faktiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, atvyko į Lietuvos sostinę ir ėmėsi savo rezidencijos statybų. Gardino miesto vaizdas atkuria 1568 m. įvykius, kai čia susirinkęs Lietuvos Seimas svarstė unijos su Lenkija klausimus. Dalis parodos eksponatų trumpam atkeliavo iš dėl pandemijos uždaryto Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijų. Muziejaus nuolatinėse ekspozicijose yra daugybė šių ir kitų ženklų bei artefaktų, primenančių Žygimantą Augustą ir jo epochą.
Žygimantas Augustas (1520–1572), sulaukęs vos dvejų metų amžiaus, tėvų pastangomis Lietuvos diduomenės buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu – sosto įpėdiniu. Devynmetis Žygimantas Augustas 1529 m. Vilniuje buvo pakeltas (karūnuotas) Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o iškilmės vyko Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos rūpesčiu ką tik pastatytuose prabangiuose Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. 1544 m. tėvo valia Žygimantas Augustas tapo faktiniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu ir su žmona Elžbieta Habsburgaite persikėlė gyventi į Lietuvos sostinę, ėmėsi valstybės reikalų bei rezidencijos plėtros. 1548 m., po tėvo mirties, Žygimantas Augustas tapo ir Lenkijos karaliumi, bet Vilnių mėgo labiau nei Krokuvą ir čia toliau praleisdavo daug laiko, tęsė rūmų statybas, suformavo uždarą kiemą ir pavertė savo Vilniaus rezidenciją tikru itališkuoju Palazzo. Čia valdovas susipažino su Barbora Radvilaite, ją vedė. Žygimantas Augustas mirė 1572 m., nesulaukęs palikuonių. Su juo baigėsi lietuviškoji Gediminaičių-Jogailaičių dinastija, bemaž 200 metų siejusi Lietuvą ir Lenkiją nuo pat XIV a. pabaigos.
Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas vertinamas nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės, jis reformavo Lietuvos valstybę, modernizavo administraciją, teismus, inicijavo Antrojo Lietuvos Statuto parengimą, įvykdė sėkmingą Valakų reformą, įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją, netrukus tapusią universitetu, dovanojo jai savo turtingą biblioteką. Būtent Žygimantas Augustas laikytinas svarbiausiu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statytoju, Renesanso kultūros, meno tradicijų skleidėju, vienu pirmųjų kolekcininkų, sukaupusių Europoje garsėjusius brangenybių, knygų, ginklų, šarvų, gobelenų, įvairių retenybių rinkinius. Daugumą šių rinkinių Žygimantas Augustas kaupė ir saugojo Vilniuje, anot B.Bondžovanio, „kad lenkai nematytų ir nekaltintų išlaidavimu“. Jis mėgo ir dažnai bei ilgai rezidavo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje nuo pat vaikystės iki 1566 metų.
Iš kitos pusės, Žygimantas Augustas atplėšė nuo Lietuvos Ukrainą ir privertė Lietuvą ne itin palankiomis sąlygomis sudaryti uniją su Lenkija. Tokioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sąjungoje, sukūrusioje Abiejų Tautų Respubliką, Žygimantas Augustas matė ir Lietuvos, ir Lenkijos saugumo ir klestėjimo garantijas pasibaigus dinastijai. Tiesa, Žygimantas Augustas įvėlė Lietuvą, o vėliau ir Lenkiją į karus su Maskva dėl Livonijos. Su jo mirtimi pasibaigė Gediminaičių-Jogailaičių dinastija, kurios valdymo laikotarpis Lietuvos ir Lenkijos istorijoje laikomas aukso amžiumi.
