Mandla Reuteris, iš Pietų Afrikos kilęs ir Berlyne gyvenantis menininkas, yra vienas tų gilių analitiškų kūrėjų, kurie nepatyrusiai akiai gali pasirodyti paprasčiausiai nuobodūs. Jo kūriniai nestulbina išvaizda ir nepribloškia didingumu, todėl puikiai tinka norint atsakyti į klausimą, kurį išgirstu dažniau nei norėčiau: ką dar gali šiuolaikinis menas, jeigu jis nėra linksmas ir gražus? Paprastas atsakymas būtų – daugiau nei aprėpia vienas darbas ar tekstas.
Darbas „Schlund“ (2013) yra grubus stačiakampis objektas. Tikra skulptūra: abstraktus kūrinys iš akmens ir metalo, tūrinis, skirtas apžvelgti iš visų pusių. Panašių kūrinių meno istorijoje gausu nuo XX a. vidurio, Reuterio kūrybai jie irgi nesvetimi. Dalis jo darbų – stambūs akmens ir betono luitai. Kartais paženklinti įvairiais pėdsakais – kabelių ar diržų žymėmis. Taip jų prigimtis tampa mįslinga: galbūt tai neįvardytos gyvenvietės liekanos, archeologiniai ateities radiniai? Šie klausimai mus kreipia link didesnės menininko kūrybos dalies, kuri prasideda nuo įvairių ready-made objektų ir jų istorijų. Dažniausiai Reuteris pats nekuria daiktų ir jų nenudailina – renkasi ne dekoratyvumą, o autentiką. Tokia yra daugelio atsisakančių kurti kūrėjų motyvacija. Užuot kloję naujus tikrovės sluoksnius, jie pasitiki tuo, ką randa pasaulyje. Reuterio kūriniais yra tapę kanalizacijos šulinių dangčiai, augalai ar sugadinti gėrimų automatai. Dažniausiai todėl, kad menininką domina jų praeitis ir paskirtis bei galimybė jas keisti.
Tačiau svarbiausia Reuterio kūryboje – tai, kas nutinka su šiais kūriniais ir tarp jų. Šio menininko parodos pasižymi jautrumu erdvei ir subtiliomis intervencijomis joje. Tokiomis kaip tam tikrais intervalais įsižiebiančios ir užgęstančios muziejaus šviesos, neleidžiančios lankytojui iki galo apžiūrėti parodos („N Broadway“, 2013, Vienos Kunsthalė). Įvairūs kritikai lygina Reuterio kūrybą su 7-ajame dešimtmetyje JAV užgimusia institucijų kritikos praktika. Šios pakraipos kūrėjai įvairias muziejų ir galerijų erdvėse susikertančias galias atidengia ir reflektuoja įvairiausiuose kūriniuose. Kartais tai būna vos matomi gestai ir šmaikščios kolekcijos, o kartais – aršūs veiksmai ir bekompromisės akcijos. Reuteris nuo šių metodų atsispiria su kitokia dvasia ir leidžiasi į tyrimus ir istorijas, siekiančias toli už institucijos ribų[1].
Kurį laiką tokia istorija buvo apie tuščią sklypą, Reuterio įsigytą Los Andžele. Oficialiai neregistruotas, bet miesto kadastriniuose žemėlapiuose pažymėtas plotas tapo atspirties tašku įvairiems kūriniams, analizuojantiems asmeninius ir oficialius santykius su vietomis bei juos reglamentuojančias sistemas. Akivaizdžiausias ir žymiausias šių darbų – serija laiškų, kuriuos menininkas į savo sklypą siuntė iš Panamos, Meksikos, Graikijos ir Italijos ir neišvengiamai atgaudavo su pašto nurodymu „grąžinti siuntėjui“. Įvairūs paradoksai ir kartais absurdiškos istorijos persmelkia menininko kūrybą, o žiūrovai apžiūri šių pasakojimų rekvizitus. Reuterio darbus galima palyginti su lietuvių menininko Augusto Serapino kūriniais. Serapinas neretai eksponuoja autentiškus objektus, jų interpretacijas ar kopijas iš lankytų vietų, kartais sukurtas dalyvaujant su jomis susijusiems asmenims. Pavyzdžiui, iš Ignalinos atominės elektrinės pastato dalių sukonstruotą instaliaciją „Vygintas, Kirilas ir Semionovas“ (2018) sudėliojo kūrinio pavadinime minimi vaikai. Taip pat Serapinas yra ne kartą atidengęs nematomus kambarius ir plyšius institucijose, kurių parodose dalyvaudavo, panaudodamas neretai pačioje architektūroje užprogramuotas klaidas. Tiek Serapino, tiek Reuterio kūriniai plečia mūsų akiratį įkurdindami jame tai, ko patys paprastai neaprėpiame.
Tačiau esama ir esminių menininkų kūrybos skirtumų. Serapiną labiausiai domina patirtys ir ryšiai, slypintys įvairiose vietose ir programose. O Reuteris labiau domisi erdve apskritai, ypač joje tvyrančia nesėkmės aura[2]. Serapino darbuose glūdi savotiškas optimizmas: sukeisdamas kontekstus ir permaišydamas istorijas, menininkas kuria jų tęstinumą. Reuterio kūrinių emocinis pasaulis yra kompleksiškesnis ir sunkiau iššifruojamas. Jame daugiau ironijos nei smalsumo, o jautrūs registrai atsiskleidžia tik tada, kai neleidžiame sau pasitikėti išoriniais įspūdžiais. Savo solo parodose Reuteris sąmoningai kuria kliūtis ir komplikuoja ekspoziciją, kad ją apžvelgti būtų sudėtinga, o nekantriausi žiūrovai galbūt net neprieitų prie kulminacijos. Netgi šių parodų aprašymai dažnai būna pavienių žodžių sekos, pertrauktos brūkšniais ir kableliais. Iš pažiūros – kratinys. Bet panašiai juk mąstome tada, kai išgyvename ypatingus sukrėtimus ir aštrias emocijas.
Surinkusi visą šią informaciją, galiu grįžti prie skulptūros analizės. Vokiečių kalboje der Schlund reiškia nasrus. Akmens luitas tikrai panašus į pražiotą burną pailgame veide. Bet kūrinio esmė – ne grimasos. Jame naudojamos statyboje aptinkamos medžiagos: akmuo, metalas. Neabejotini civilizacijos, šiuolaikinio pasaulio dėmenys, kieti ir tvirti elementai, kuriais pasitikime kasdienybėje, apgyvendindami, judindami ir suvokdami savo minkštus kūnus. Kaip ir bet kokia kita milžiniška konstrukcija, ši karkasų visovė gali sukelti beviltiškumo jausmą susidūrus su savo mažumu. Kurdamas talpų, galerijai tinkamą kūrinį, menininkas permąsto ir kitą struktūrą, tiesiogiai veikiančią jį patį, – kultūros procesų ir meno rinkos pasaulį, neišvengiamai net aršiausius kūrėjus stumiantį kompromiso link. Įtampa tarp grynos meninės laisvės ir poreikio išlikti verčia atiduoti duoklę kažkam, kas turi ryti ir maitintis, kad negraužtų tavęs, – duoklę nasrams.
Visa tai – mažiausia, ką gali pasakyti menas, nebūdamas linksmas ir gražus. O svarbios yra ne tik tos istorijos, kurias jis mums pasakoja, bet ir tos, kurias išmoko perskaityti. Labai paprastai – įsižiūrint į medžiagas, siunčiant laiškus ar pasiduodant iš pažiūros nematomiems paradoksams. Perkandus keletą tokių kodų, galima iš malonumo sutirpti netgi nuobodžiausio kūrinio nasruose.
VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2014 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben Group“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene tam, kad nuolat auganti ir jau per 1500 darbų turinti bei daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei.
Meno fondo kolekciją sudaro įvairiausių XVIII a. pab.–XXI a. pr. medijų meno kūriniai, pradedant tapyba, skulptūra, fotografija, grafika ir baigiant videodarbais, instaliacijomis ar performansų dokumentacijomis.
Kurdama, inicijuodama ir prisidėdama prie įvairiausių modernaus bei šiuolaikinio meno projektų „Lewben Art Foundation“ skatina domėtis vizualiaisiais menais. „Lewben Art Foundation“ jau yra surengusi kelias dešimtis parodų, išleidusi nemažai meno albumų ir menininkų monografijų. Ateityje „Lewben Art Foundation“ ketina steigti savas parodų erdves, o šiuo metu bendradarbiauja su profesionaliomis vizualiųjų menų institucijomis Lietuvoje ir pasaulyje.
Kviečiame su visa kolekcija susipažinti mūsų virtualiame muziejuje.
[1]Adam Carr. Mandla Reuter. In Flash Art [interaktyvus], prieiga: https://flash---art.com/article/mandla-reuter/ [žiūrėta 2020-04-02].
[2] Ten pat.
