Pavasaris – puikus metas pakalbėti apie gamtą. Žiūriu į Petrito Halilajo kūrinį – iš karvės ekskrementų, žemių ir klijų sulipdytą lūšį, prilaikomą žalvario strypelių. Ji nėra detali ar realistiška, bet kažkodėl atrodo gyva ar bent jau gyvesnė už iškamšas, paprastai šitaip eksponuojamas muziejuose. Kūrinio pavadinimas sufleruoja, kad lūšis buvo „nunuodyta žmonių, stokojančių meilės“. Nesistebiu. Žmonės, stokojantys meilės, kūrybos ir gamtos, gali pridaryti baisių dalykų.
1987 m. Kosove gimęs Halilajas kuria instaliacijas ir skulptūras, kurios dažniausiai susideda iš įvairių skirtingų elementų ir pasklinda erdvėje. Jo kūryba susijusi su sudėtinga Kosovo istorija ir vaikystės, praleistos kaip pabėgėliui, potyriais. Menininkas jautriai pasakoja, kaip sulaukęs pilnametystės ir atsidūręs Italijoje pirmąkart pasijuto gyvenąs be priešo. Išnykus šiai persekiojančiai grėsmei, jis pradėjo pažinti savo troškimus ir staiga išsigando, kad nebemoka mylėti. Kad šį gyvybinį impulsą surijo patirta įtampa ir viską užgniaužiantys išlikimo klausimai. Nuo tada, pasiryžęs visada palikti erdvės širdžiai, Halilajas atsisako turėti priešą[1]. Gal todėl jo kūriniai pasižymi savotiška darna, atsiskleidžiančia ne simetrijomis ar glotniais paviršiais, o iškalbingomis detalėmis. Jie mus įkurdina sustabdytame epizode, kuriame galime neieškoti klastos. Kartais taip pasijuntame gamtoje. Tačiau, netgi plintant ekologiniam sąmoningumui, žmonių santykiai su gamta iki šiol grindžiami siekiu ją eksploatuoti arba pavergti. Ir jeigu medžiai ar žvėrys trukdo mūsų tikslams, nesunkiai susikuriame priešą.
Halilajo „Lūšis“ – toks kūrinys, kurį būtų patogu apžvelgti vien iš ekologinės perspektyvos. Ypač Lietuvoje, kur paprastoji lūšis yra nykstantis gyvūnas, įtrauktas į raudonąją knygą (kategorija 1(E) – išnykstančios rūšys, kurios yra ties išnykimo riba ir kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones)[2]. Žvėries atvaizdo atkūrimas iš organinių medžiagų primena tą prisirišimą, kuris verčia mus branginti urnas su artimųjų pelenais ir laikytis paminėjimo ritualų. Iš natūralių, žemiškų elementų atkurta gyvūno figūra konstatuoja jo sunykimą, kartu garantuodama amžinybę. Dar neseniai spaudoje mirgėjo „antys“ apie neva į Venecijos kanalus grįžtančius delfinus ir girtaujančius dramblius – gamtą, atsiimančią žmonių pasaulį. Nieko keisto. Net ir nemokėdami ištaisyti savo klaidų, jaučiame užgyventą skolą ir bandome ją išpirkti. Jei ne poelgiais, tai paminklais ar meilės laiškais.
Tačiau tai tik vienpusė interpretacija. Pasitelkdamas savo kūrybą meilei ir empatijai, Halilajas kalba ne apie tą apskaičiuotą ir kryptingą jausmų suvokimą, kurį mums perša įvairi propaganda. Įsitikinimą, kad turime mylėti aiškiai, su tikslu ir tik radę tam tinkamus objektus: konkretų žmogų, kelis šeimynykščius, klusnų šunį. O iš tikrųjų mūsų empatija gali aprėpti labai daug, jei tik jos neapleidžiame. Viena mano mėgstamiausių citatų apie meną – Chus Martinez pastebėjimas, kad menas yra įsimylėjęs aštuonkojis. Organizmas, gebantis mąstyti ir siekti visomis galūnėmis iškart. Sekdami jo judesius, patiriame platesnį juslių, ryšių ir minčių pasaulį nei kada nors įsivaizdavome, ir galime imtis veiksmų, kurių kitaip nebūtume sumanę[3]. Halilajo „Lūšis“ yra tik vienas iš kūrinių serijoje, reflektuojančioje Prištinos gamtos istorijos muziejaus, po karo staigiai paversto Kosovo Respublikos nacionalinio paveldo ir folkloro muziejumi, istoriją. Jo eksponatai – gyvūnų iškamšos, vabzdžių kolekcijos – buvo skubiai sukišti už sienų ir nenoriai, gėdingai ištraukti tik teisinantis, kad būtina „greitai apsivalyti“. Kaip pastebi Barbara Casavecchia, ši sunykusi kolekcija, atspindėjusi Balkanų biologinę įvairovę, pati prašosi tapti metafora žmogiškajam pasauliui ir kruviniems regiono įvykiams[4]. Muziejaus ekspozicinius įrengimus – vitrinas, stovus, etiketes – paveldėjęs menininkas sukūrė naują gyvūniją, neleidžiančią istorijos paversti dar viena iškamša.
Halilajo kūrybos kompleksiškumą atskleidžia menininko vidinio pasaulio ir platesnio išorinio konteksto sankirta. Visi mes veikiame sistemose, kurios riboja ir nukreipia mūsų patirtis, o atėjus laikui jas sutvarko ir įvardija. Halilajo kūriniai veikia kaip savitos dioramos, kuriose pamatome, kaip iš tikrųjų esame įsipainioję į mus valdančias jėgas ir supančius įvykius ir kaip sunku tuos santykius iššifruoti. Serijoje „Abetare“ („Elementorius“, 2015) jis sukuria erdvinę instaliaciją iš albanų abėcėlės pradinukams puslapių, vaikystėje stebėtų drugių piešinių, vaikiška ranka išraižytų pradinės mokyklos suolų ir plieno skulptūrų, išdidinančių šias keverzones. Visi šie elementai susipina į kompleksišką patirtį, nesunkiai įslenkančią ir į mūsų prisiminimus. Tai, ką ilgainiui atpažįstame kaip gyvenimą lemiančius mechanizmus, iš pradžių tėra padrikos reiškinių nuotrupos, patiriamos kiekvieną dieną. Mūsų iš pažiūros vientisoje paroje chaotiškai susimaišo teisė, valdžia, informacija ir buitis, veiksmai bei viltys. Didelės istorijos ir ją maitinančios būties simbiozė tokia sudėtinga, kad galime įstrigti jos cikle, beviltiškai kartodami tą pačią abėcėlę. Bent jau kol šią struktūrą visomis savo galūnėmis išardys stipriai įsimylėjęs aštuonkojis.
Apie meilę taip pat tinka kalbėti pavasarį. Nors geriausia, kai gali pasakyti mažai, nes žodžių tiesiog trūksta. Užčiuopti kai kurių reiškinių ar kūrinių esmę gali būti ypač sunku – taip pat, kaip suvokti, kur slypi tiesos neapibrėžtumas arba žvėries gyvybė. Bet kuo labiau atveriame savo jautrumą pasauliui, tuo lengviau juos atpažinsime – netgi susidūrę tuščiame muziejuje ar skaudžiame istorijos posūkyje.
VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2014 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben Group“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene tam, kad nuolat auganti ir jau per 1500 darbų turinti bei daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei.
Meno fondo kolekciją sudaro įvairiausių XVIII a. pab.–XXI a. pr. medijų meno kūriniai, pradedant tapyba, skulptūra, fotografija, grafika ir baigiant videodarbais, instaliacijomis ar performansų dokumentacijomis.
Kurdama, inicijuodama ir prisidėdama prie įvairiausių modernaus bei šiuolaikinio meno projektų „Lewben Art Foundation“ skatina domėtis vizualiaisiais menais. „Lewben Art Foundation“ jau yra surengusi kelias dešimtis parodų, išleidusi nemažai meno albumų ir menininkų monografijų. Ateityje „Lewben Art Foundation“ ketina steigti savas parodų erdves, o šiuo metu bendradarbiauja su profesionaliomis vizualiųjų menų institucijomis Lietuvoje ir pasaulyje.
Kviečiame su visa kolekcija susipažinti mūsų virtualiame muziejuje.
[1] Petrit Halilaj Interview: I Don't Want an Enemy [interaktyvus]. Prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=cH96C3768BA [žiūrėta 2020 04 05].
[2] Lietuvos raudonoji knyga [interaktyvus]. Prieiga: https://www.raudonojiknyga.lt/gyvunai/zinduoliai/21-lusis-lynx-lynx [žiūrėta 2020 04 05].
[3] Chus Martinez. The Octopus in Love. In: What’s Love (or Care, Intimacy, Warmth, Affection) Got to Do with It? Sud. Julieta Aranda, Brian Kuan Wood, Stephen Squibb, Anton Vidokle. Berlynas: Sternberg Press, 2017, p. 351.
[4] Barbara Casavecchia. Petrit Halilaj Poisoned by men in need of some love at WIELS Contemporary Art Centre, Brussels. In: Mousse Magazine [interaktyvus], prieiga: http://moussemagazine.it/petrit-halilaj-wiels/ [žiūrėta 2020 04 05].
