Tolminkiemis, Gumbinė, Lazdynėliai, Ragainė, Tilžė, Raušiai, Karaliaučius, Įsrutis – šiandien šie senąją Karaliaučiaus krašto istoriją menantys miestų bei miestelių vardai, kurie neatsiejami nuo spausdinto lietuviško žodžio, mūsų literatūros bei raštijos pradžios, yra išbraukti iš po Antrojo pasaulinio karo šiame krašte apsigyvenusių naujakurių vartosenos. Visos vietovės buvo pervadintos, o su išlikusiais Mažosios Lietuvos kultūros paveldo ženklais jie tvarkėsi taip, kaip išmanė.
Nors pirmuosius dešimtmečius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vietinių šviesuolių, taip pat lietuvių bendruomenės bei kultūros atstovų iš Lietuvos dėka buvo paženklinti svarbiausių su mūsų istorija susijusių asmenybių gyvenimai šiame krašte, tačiau naujosios istorijos kūrėjai viską bando perrašyti savaip.
Šių metų birželio pabaigoje Sovetske nuo namo, kuriame gyveno iki Antrojo pasaulio karo filosofas, humanistas, dramaturgas ir publicistas Vilhelmas Storasta-Vydūnas (1868–1953), nukabinta memorialinė lenta su bareljefu. Sovetsko valdininkai tai motyvavo vieno piliečio skundu, taip pat tuo, kad šis bareljefas buvo įmontuotas be leidimo. Galiausiai surastas dar vienas argumentas – toje vietoje bus įamžintas rusų poetas ir 1812 m. Tėvynės karo partizaninio judėjimo vadas Denisas Davydovas.
Neįsivaizduoju, koks Kaliningrado srities atminties žemėlapis būtų be baltiškų, prūsiškų, vokiškų ar lietuvninkų ženklų.
Tačiau labiausiai įtikinantis yra visai kitas argumentas – nukeldami su Lietuvos vardu susijusį atminimo ženklą, vietiniai valdininkai tiesiog kerštavo už sankcijas dėl pradėto karo Ukrainoje – pastarųjų dėka dalies prekių tranzitas į Kaliningradą per Lietuvą kuriam laikui buvo apribotas.
Būtent šiame kontekste 15min ir pakalbino J.Genį apie istorinius Karaliaučiaus sluoksnius, svarbiausius Lietuvos kultūrai ženklus bei paveldo objektus, kurie vis dar yra šiame krašte ir kurie potencialiai gali tapti kitais Kaliningrado valdžios taikiniais.
- Karaliaučiuje stovintis paminklas Liudvikui Rėzai (dab. Kaliningradas).
- Tilžė – svarbus lietuvių kultūros centras (dab. Sovetskas).
- Nukelta Vydūnui skirta memorialinė lenta.
- Nukeltas paminklas Herkui Mantui Narkyčiuose (dab. Meždurečje).
- Ragainėje kunigavo ir yra palaidotas Martynas Mažvydas, mokėsi Vydūnas, spausdintos lietuviškos knygos ir laikraščiai (dab. Nemanas).
- Gumbinės bažnyčioje krikštytas netoliese gimęs Kristijonas Donelaitis (dab. Gusevas).
- Tolminkiemio bažnyčioje kunigavo ir yra palaidotas Kristijonas Donelaitis (dab. Čistyje Prudy).
Trys istoriniai Karaliaučiaus krašto sluoksniai
Dabartinėje Kaliningrado srityje, anot Jono Genio, egzistuoja trys kultūriniai-istoriniai sluoksniai, kurių vienoks ar kitoks palikimas bei kultūriniai ženklai yra išlikę ir iki mūsų dienų.
Seniausia – tai prūsiškoji ir baltiškoji istorija su labai turtinga ir aukšta kultūra. Pastarąją, visų pirma, reprezentuoja šioje teritorijoje išlikę piliakalniai bei laidojimo paminklai, kuriuose gausu archeologinių radinių, praplečiančių pasakojimą apie senuosius šio krašto gyventojus.
Antrasis yra germaniškasis sluoksnis, kuris formavosi čia nuo XIII amžiaus iki pat XX-ojo amžiaus vidurio ir apėmė Prūsų valstybę bei Vokietijos imperiją.
Trečiasis, anot pašnekovo, tai lietuvininkiškas sluoksnis, kuris įprastai vadinamas Mažąja arba Prūsų Lietuva. Ši teritorija apima didžiąją dalį dabartinės Kaliningrado srities, išskyrus Sembos pusiasalį, kuris nepateko į lietuvininkų gyvenamąją zoną.
Šie sluoksniai ir sudaro Kaliningrado istoriją bei kultūrinį palikimą.
Ir tik naujausioje šios teritorijos istorijoje, pradedant Antrojo pasaulinio karo pabaiga, čia atsirado slavai, kurie įsikūrė naujajame Sovietų Sąjungos politiniame bei administraciniame darinyje, pavadintame Kaliningradu.
„Būtent šie sluoksniai, – anot J.Genio, – ir sudaro Kaliningrado istoriją bei kultūrinį palikimą. O dabartinė politinė valdžia, reaguodama į Lietuvos laikyseną Ukrainos karo atžvilgiu, sąmoningai iš istorijos žemėlapio bando trinti tai, kas susiję su lietuvninkų kultūriniu palikimu bei gyvenimo ženklais šioje teritorijoje.“
Nuo nukelto Vydūno iki Donelaičio bažnyčios ir užasfaltuoto Mažvydo kapo
Didžiausia lietuvninkų paveldo objektų koncentracija yra Tilžėje, dabartiniame Sovetsko mieste. Būtent čia XIX a. Spaudos draudimo metais buvo spausdinamos knygos lietuvių kalba ir slapta gabenamos į Lietuvą.
Didžiausia lietuvninkų paveldo objektų koncentracija yra Tilžėje, dabartiniame Sovetsko mieste.
Šių metų birželio pabaigoje nuo gyvenamojo pastato fasado nukeldintas mąstytojo Vydūno, gyvenusio šiame name 1933–1944 m. laikotarpiu, bareljefas lietuvių ir rusų kalbomis.
„Šis vietos politikų žingsnis yra akivaizdžiai ideologinis sprendimas, nes pačiam Vydūnui nėra ko prikišti: savo esme jis buvo apolitiška ir pacifistinių pažiūrų asmenybė. Todėl jo atminimo ženklo eliminavimas iš miesto kultūros – tai, visų pirma, praradimas pačiam miestui ir jo istorijai“, – teigė J.Genys.
O Kaliningrade, gražiojoje šio miesto dalyje, 2014 metais iškilo skulptoriaus Arūno Sakalausko paminklas teologui, tautosakininkui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui, K.Donelaičio „Metų“ leidėjui Liudvikui Rėzai. Šis paminklas tuomet buvo Lietuvos dovana 750 metų jubiliejų minėjusiam miestui.
Lietuvos iniciatyva atsiradęs paminklas prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui Narkyčiuose jau anksčiau buvo demontuotas.
Kitas taip pat Lietuvos iniciatyva atsiradęs paminklas prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui Narkyčiuose (dab. Meždurečje) jau anksčiau buvo demontuotas. Šis ženklas, vienas iš nedaugelio, priminė prūsiškąją šios vietos istoriją.
Tolminkiemis – ypatingos svarbos istorinis objektas, susijęs su Kristijonu Donelaičiu bei jo poema „Metais“, dabar yra vadinamas Čistyje Prudy.
„Nors šis objektas nėra didelis, tačiau būtent čia tebestovinčioje klebonijoje buvo parašyta į pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtraukta Donelaičio poema „Metai“. Būtent šis faktas ir pačią vietovę paverčia pasaulio kultūros istorijos dalimi“, – teigė J.Genys, kartu pabrėždamas, kad pati Tolminkiemio bažnyčia yra paminklų paminklas, nes joje palaidotas liuteronų kunigu tarnavęs K.Donelaitis.
Tolminkiemio bažnyčia yra paminklų paminklas, nes joje palaidotas liuteronų kunigu tarnavęs K.Donelaitis.
Ne vienerius metus, o ypač ruošiantis minėti Donelaičio 300 metų gimimo sukaktį, Lietuvos valstybė šiai teritorijai, jos priežiūrai bei įamžinimui skyrė lėšų.
Tolminkiemio bažnyčiai, kuri ir šiandien tebeveikia kaip muziejus ir priklauso valstybiniam Kaliningrado istorijos bei meno muziejui, visada kilo pavojus būti paverstai cerkve, tačiau dėl Lietuvos intelektualų bei politinių jėgų iki šiol bažnyčią pavyko išlaikyti.
„Bijau, kad dabartiniame kontekste regiono valdžia gali grįžti prie ankstesnio scenarijaus ir šią bažnytėlę atiduoti stačiatikių bažnyčios jurisdikcijai“, – nuogąstavo pašnekovas.
Dabartiniame kontekste regiono valdžia gali grįžti prie ankstesnio scenarijaus ir šią bažnytėlę atiduoti stačiatikių bažnyčios jurisdikcijai.
Jis taip pat pažymėjo, kad visos pastangos šiai vietovei sugrąžinti iki sovietmečio buvusį Tolminkiemio pavadinimą buvo bevaisės, nors į pasaulio kultūros istoriją ši teritorija yra įrašyta būtent tokiu vardu.
Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovo, lietuviams šventa vieta yra ir Ragainė, kurios bažnyčioje kunigavo pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmo“ autorius Martynas Mažvydas.
„Būtent čia jis kunigavo, gyveno, mirė ir buvo palaidotas buvusiame bažnyčios šventoriuje. Tačiau dabar pati aplinka yra kardinaliai pakeista – šventoriaus teritorija išasfaltuota, todėl kapo vieta nėra nustatyta. O po rekonstrukcijos ir pati bažnyčia buvo integruota į visuomeninės paskirties pastatą“, – pasakojo pašnekovas.
Ragainė ir jos istorija iki šiol nebuvo įprasminta jokiais atminimo ženklais.
Nepaisant to, kad Ragainė ir jos istorija iki šiol nebuvo įprasminta jokiais atminimo ženklais, tačiau, anot J.Genio, lituanistinėje atmintyje ji visada buvo svarbi istorinė-kultūrinė teritorija.
Perrašyti istoriją – tai trinti atminties ženklus
Prieš tris dešimtmečius, J.Genio teigimu, Kaliningrado sritis buvo laikoma arčiausiai Europos – ir ne tik geografine, tačiau ir mentaline prasme esanti Rusijos teritorija. Deja, laikas ir dabartiniai įvykiai rodo, kad kultūrinei bei istorinei atminčiai pavojus šiame regione yra didžiulis.
Paklaustas, ar anksčiau vietinės valdžios, kultūros žmonių bei bendruomenės požiūris į senąją šio krašto istoriją buvo kitoks, pašnekovės teigė, kad prieš keturis dešimtmečius archeologijoje bei muziejininkystėje vyravo jautrus pažintinis interesas tyrinėti ir suprasti senąją šio krašto istoriją.
Prieš keturis dešimtmečius archeologijoje bei muziejininkystėje vyravo jautrus pažintinis interesas tyrinėti ir suprasti senąją šio krašto istoriją.
„Lietuviai archeologai važiuodavo žiūrėti naujų kasinėjimų, o muziejai visada ieškojo dialogo – ne vieną kartą Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje drauge su Kaliningrado istorijos ir meno muziejumi yra rengę bendras ekspedicijas. Tai buvo didžiulė pažanga. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį šis interesas iš Kaliningrado pusės nuslopo, o kai kurių to krašto kolegų istoriniai tyrinėjimai bei išvados kelia didelę nuostabą“, – teigė J.Genys, kartu pabrėždamas, kad net ir tyrimų, kurie turėtų būti objektyvūs ir nešališki, srityje transformacijos yra įvykusios į blogąją pusę.
Klausimas dėl kultūros paveldo išsaugojimo bei rekonstrukcijų Kaliningrade visuomet lyg į sieną atsimušdavo į magišką pasiteisinimą – nėra pinigų.
O klausimas dėl kultūros paveldo išsaugojimo bei rekonstrukcijų Kaliningrade visuomet lyg į sieną atsimušdavo į magišką pasiteisinimą – nėra pinigų. Būtent todėl unikalios krašto gotikinės bažnyčios bei pilys ten ir toliau griūva, o dėmesys kultūros paveldui yra niekinis.
Pasak pašnekovo, tai nėra atsitiktinumas, nes tiek carinė, tiek sovietinė, tiek ir dabartinė Rusijos valdžia, kaip ir visos kitos totalitarinės ideologijos, bando perrašyti istoriją, visų pirma, trindamos istorinius vietos ženklus.
„Neįsivaizduoju, koks Kaliningrado srities atminties žemėlapis būtų be baltiškų, prūsiškų, vokiškų ar lietuvninkų ženklų. Tokiu atveju šiame krašte liktų tik skurdi pokarinė sovietmečio istorija. Tokių atminimo ženklų naikinimas būtų praradimas ne tik europinei kultūrai, Lietuvai, tačiau ir vietinei bendruomenei“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus vadovas.
Tiek carinė, tiek sovietinė, tiek ir dabartinė Rusijos valdžia, kaip ir visos kitos totalitarinės ideologijos, bando perrašyti istoriją, visų pirma, trindamos istorinius vietos ženklus.
Paklaustas, ar Sovetske nukeltas Vydūno bareljefas nėra vietos valdžios reakcija į Lietuvoje jau kelis mėnesius besitęsiantį sovietinių paminklų bei ženklų demontavimą miestelių aikštėse bei Antrojo pasaulinio karių palaidojimo vietose, pašnekovas teigė, kad tai iš principo yra skirtingi dalykai.
„Lietuvoje mes nuimame ideologinius ženklus, kurie ne vienija, bet skiria tautines vietos bendruomenes. Šie ženklai turi politinį-propagandinį, o ne memorialinį užtaisą. Be to, tai visai kas kita, nei Vydūnas ir jo humanistinė filosofija, galinti praturtinti vietos kultūrą, praplėsti žmonių mąstymą bei jų pasaulio suvokimą. Tad jei jo bareljefo nukėlimas yra kerštas už sovietinio ženklų nukeldinimą Lietuvoje, tai tik parodo, jog Kaliningrado valdžia neišmano ar nenori išmanyti istorijos, be to, nevertina kultūros palikimo“, – teigė J.Genys.
