Būtent apie čeburekus (krym. Çiberek – „skanus burekas“) kalbamės su vieno iš kultūros depo „Platformos“ idėjos vystytojų Luku Slavėnu. Tėvo kavinės, teisės studijos, emigracija ir darbas Mančesterio restorane „Almost Famous“, grįžimas į Lietuvą, darbas restoranų tinkle „Jurgis ir drakonas“, maisto vagonėlis ir, pagaliau, nuosavas restoranas „The Owls“ – tokia L.Savėno karjeros trajektorija. Šiuo metu linksmas grėsmingos išvaizdos barzdočius rūpinasi „Platformos“ reikalais ir pasakoja apie firminį šios vietos užkandį.
– Koks, tavo nuomone, yra didžiausias klasikinio sovietinio čebureko feilas?
– Galiu užtikrintai paneigti, jog tai – feilas. Man tai yra atradimas, turintis variacijų kiekvieno skoniui. Čebureką galima „deepfrainti“ (gruzdinti), kepti krosnyje ar virti – tai vis tiek savo formomis ir sudėtimi sukels čebureko nostalgiją. Tai gali būti ir desertas, ir užkandis. Manau, reikės daug laiko, kol išsemsime naujas idėjas.
– Čeburekus, kaip ir kibinus, į Lietuvą atgabeno Krymo totoriai. Kaip manai, kodėl kibinas išlaikė ir net sustiprino savo pozicijas, o čeburekas buvo nustumtas į mitybos paraštes?
– Manau, tam yra daug skirtingų priežasčių. Kibinai turėjo savo regioną Lietuvoje – Trakus. Kažkieno puikia iniciatyva buvo pasiektas tikslas sukurti pilnavertę patirtį. Turiu omenyje tai, jog miesto istorija, architektūra, menas ir gastronomija buvo sujungta į vieną patirtį. Tam tikra prasme, to paties siekiame akcentuodami čeburekus. Juk anksčiau tai buvo neatsiejama stoties rajono dalis.
– Čebureko tešla gaminama iš miltų, vandens ir druskos, kartais dedama majonezo. Ar šiame etape ką nors koregavote?
– Ilgai su Dominyku (Dominykas Čečkauskas – vienas „Platformos“ iniciatorių) tyrinėjome tradicinius čeburekų receptus, dirbdami su vienu mūsų projektų Londone. Atradome, jog klasikinį sovietinį receptą sudarė: miltai, druska, vanduo, aliejus ir... šotas degtinės. Dėl papildomos išorės tekstūros pridėjau manų kruopų, o formuojant tešlą darome ją dvisluoksnę: vidinis sluoksnis išlieka minkštas, o išorinis – idealiai traškus. Traškus vienasluoksnis čeburekas dažnai skyla, byra ir jį sunku „suvaldyti“.
– Tradicinio čebureko įdaras – maltos mėsos ir svogūnų įdaras. Kokia „Plaformos“ čebureko įdaro sudėtis?
– Čia pasitelkiau Kaukazo virtuvės arsenalą. Turiu šaknų Azerbaidžane, būtent šis regionas yra mano arkliukas. „Platformos“ čebureko įdare deriname lietuvišką avieną, daug skirtingų šviežių žolelių, gruzinišką prieskonių druską, dominuojančią mūsų naminiame sultinyje, turkišką karvės pieno sūrį, graikiškus riešutus bei svogūną su česnaku. Kartu pateikiam aštrų naminį „harrisa“ padažą, kurį gaminti išmokė kolega iš Tuniso, bei airaną – turkišką jogurto gėrimą.
– Kodėl prie savo neo-čebureko nusprendėt pridėti būtent airaną?
– Tai suteikia pilną patirtį, padeda atsigauti burnai po intensyvių prieskonių ir aštraus padažo. Airanas taip pat padeda virškinimui ir išskaido čebureko tešlos riebumą. Be to, jis tradiciškai naudojamas Kaukazo virtuvėje, būtent su tokiais patiekalais. Nereiktų pamiršti, jog ir pačioje Turkijoje čeburekas yra tradicinis patiekalas.
– Ar negalvojate sukomponuoti varianto vegetarams? Tie patys totoriai gamindavo čeburekus su brinza ar net saldžiu migdolų įdaru...
– Esu išbandęs keletą receptų, veganiškus čeburekus planuojame „paleisti“ už keleto savaičių.
– „Platformoje“ koncertavo duetas iš Rusijos „Aigel“. Jo dainininkė Aigel Gaisina kilusi iš Tatarstano, kurio virtuvėse čirška ir čeburekai. Kaip ji įvertino jūsų versiją?
– Nustebo ir įvertino šią nostalgišką patirtį. Jai tai buvo lyg cherry on top bendrai „Platformos“ teritorijos patirčiai. Didžiuojuosi komandos darbu ir galiu drąsiai teigti, jog visi užsienio svečiai buvo nustebinti mūsų bendruomenės ir kiekvienos jos dalies.
Didžiausią darbą prie čeburekų kasdien atlieka mūsų technovikingas Tomas Kutniauskas. Jis laksto po turgų, renka produktus ir derasi, suka tešlą ir kiekvieną čebureką padaro stebuklingu.
---
Tomas atliko pagrindinį vaidmenį „Platformoje“ nufilmuotame legendinio technovikingo perdirbinyje „Techno Viking is Back (2019)“. 2000-aisiais Berlyne vykusio „Fuck Parade“ metu eksperimentinio vaizdo menininkas Matthias Fritsch'as atsitiktinai nufilmavo raumeningą pusnuogį vyrą, gatvėje originaliai šokantį pagal techno muziką. Po metų autorius patalpino vaizdo klipą internete, tačiau jis išpopuliarėjo gerokai vėliau – apie 2006-07 metus. Technovikingas tapo tarptautiniu memu. Vien youtube.com platformoje klipas peržiūrėtas beveik 17 milijonų kartų. Nors menininkas nuo pat pradžių bandė surasti pagrindinį savo filmo herojų, jam to padaryti nepavyko, o 2013-aisiais neįvardintas asmuo padavė M.Fritsch'ą į teismą ir šis buvo priverstas sumokėti virš 20-ies tūkstančių eurų – gerokai daugiau nei jis buvo uždirbęs iš reklamos internete bei technovikingo atributikos. Skolose atsidūręs menininkas pasirinko originalų būdą atsigauti po teismo – sutelktinio finansavimo platformoje surinko pinigų ir sukūrė dokumentinį filmą „The Story Of Technoviking“.
Beje, M.Fritsch'ui patiko versija iš Vilniaus ir jis paprašė geresnės kokybės, kad galėtų ją įtraukti į savo naujausią parodą Berlyne. Tuo metu „Platformoje“ jau planuojama „Techno Viking is Back“ peržiūra, kurioje, gali būti, dalyvaus ir pats filmo autorius.
