Kvestionuoti premijos, kaip reikšmingo kūrybos įvertinimo, statusą provokuoja ir prestižines Lietuvos premijas neretai lydinti kritika, abejojanti tiek laureatų pasiekimais, tiek priimtų sprendimų skaidrumu, tiek tuos sprendimus priėmusiųjų etinėmis, moralinėmis nuostatomis (pavyzdžiui, plačiai nuskambėjęs dalyvių nepasitenkinimas dėl diskriminacijos lyties pagrindu, paskelbus 2017 m. literatūrinės Jotvingių premijos laureatus).
Be to, ilgi ir painūs keliai iki premijų neretai išryškina labiau vadybinius, komunikacinius, o ne kūrybinius menininko gebėjimus – vieni kitiems, be abejo, netrukdo, tačiau sukelia maišatį svarstant premijų objektyvumo klausimus.
Kita vertus, didžiąsias meno premijas gaubiantis triukšmas sufleruoja, kad premijos tebėra itin svarbus veiksnys Lietuvoje kuriančio asmens statusui, lengvinantis socialines, finansines aplinkybes, darantis įtaką žinomumui, savivertei ir kūrybinei laisvei.
Diskusiją KMN moderavo architektūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė, šių metų Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė Jūratė Tutlytė, diskusijoje dalyvavo POST galerijos kūrėjas ir vadovas Andrius Pukis ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika.
Jūratė Tutlytė (J.T.) Rengiantis diskusijai, kilo mintis – kodėl menininkų premijavime matome tiek daug vargo ir problemų? Gal vertėtų kalbėti apie tai, kuo šia tema galime pasidžiaugti, apie premijų prasmingumą, o ne beprasmybę? Be abejo, galiu apžvelgti kelias dažniausiai aptariamas lietuviškojo premijavimo bėdas: tai ir kiekybinė problema – nuo premijų įvairumo ir gausos menksta jų autoritetas, prestižas, reikšmė. Kalbant apie nacionalines, valstybines premijas – jomis neretai tarsi grąžinamos senos skolos, o neapdovanoti lieka įsimintini jaunieji menininkai. Taip pat nuolat girdima, kad premijos yra suteikiamos ne tam, kam reikia, todėl auditorijai kyla klausimų dėl neaiškių vertinimo kriterijų, nekompetentingos komisijos ir t. t. Turėdama tai omenyje, pirmiausia norėčiau aptarti tai, ką visuomenei, kūrėjui vis dėlto reiškia premija? Kitaip tariant – kokia iš jos nauda? Andriau, 2014 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ pelnei reikšmingą apdovanojimą – jaunojo menininko kategorijoje už instaliaciją „Publika“. Ką tau suteikė šis laimėjimas?
Andrius Pukis (A.P.) Man ši premija labiausiai pagelbėjo įgyvendinant tam tikrus ateities planus, pelnyti keletą stipendijų. Dėl panašių laimėjimų geriau atrodo kūrėjo CV, taigi noriau dalijami ir kiti apdovanojimai. Kita vertus, mažesnė nei nacionalinė ar valstybinė premija yra trumpos distancijos džiaugsmas – fejerverkams iššovus, netrukus vėl ateina laikas tiesiog kurti, nesižvalgant į gautus apdovanojimus.
J.T. Kaip manai, ar apdovanojant jaunus menininkus nekyla grėsmės, kad jie užmigs ant laurų?
A.P. Galbūt apdovanojant ką nors per anksti ir per gausiai kyla grėsmė, kad kūrėjas sumažins apsukas savo tiesioginiame darbe ir gerokai jas padidins viešojoje erdvėje.
J.T. Eugenijau, norėčiau išgirsti jūsų nuomonę – ką, jūsų manymu, premija duoda menininkui?
Eugenijus Nalevaika (E.N.) Tiesą pasakius, vargu ar nors vienas menininkas galėtų sąžiningai teigti, kad meno premijų yra per daug – juk jos yra kultūros politikos dalis. Jei pažvelgtume istoriniu rakursu, reikėtų išskirti dvarų kultūrą. Būtent mecenatystė, valdančiųjų globa sudarė sąlygas menui vystytis. Kita tema – laimėta premija (jaunojo menininko, nacionalinė, valstybinė) yra vienas iš kriterijų, pagal kuriuos galima pretenduoti į kūrėjo statusą, savo ruožtu užtikrinantį tam tikras socialines garantijas. Pavyzdžiui, susirgus.
J.T. Atrodytų, kad valdžia turi išspręsti visas menininkų problemas. Bet įvairiose užsienio šalyse kaip tik tolydžio traukiamasi nuo privilegijuoto ir artėjama prie pilietiškai angažuoto, socialiai atsakingo menininko. Kyla klausimas – ar premijos gali išgelbėti menininkus? Kiek žmonių gali prasisprausti pro šias siauras duris? Gal reikėtų pažvelgti kitaip: kaip menininkui padėti išsigelbėti pačiam, susikurti jam tinkamą ekosistemą? Dėl finansinės paramos – mecenatystės klausimas, matyt, yra opesnis nei premijų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad premijos sukuria tam tikrą prestižą – simbolinis kapitalas šiuo atveju yra reikšmingesnis nei finansinis.
E.N. Pritariu – menininkų gelbėjimas tikrai nėra vien valstybės reikalas. Galbūt reikėtų panagrinėti verslo ir kultūros santykį. Juk taip pat teikiamos ir verslininkų, privačių įmonių įsteigtos premijos.
Iš esmės menininkui skiriamą premiją reikėtų vertinti kaip aukštesnį karjeros laiptelį – kaip daugiau paaukštinsi tapytoją ar skulptorių? Gauta premija atkreipia kolekcionierių, verslininkų dėmesį. Tačiau kartu su prestižu atsiranda ir didesnė atsakomybė – tampi ne tik labiau matomas, bet ir labiau stebimas.
J.T. Priartėjome prie komunikacijos, žinomumo aspekto. Socialinių tinklų eroje ekspertų nepripažinti menininkai laisvai ir sėkmingai konkuruoja su pripažintaisiais – leidžia knygas, rengia parodas. Kūrinio vertė tartum pakimba ore, nes jį vertinant ir reitinguojant kaip niekada smarkiai dalyvauja visuomenė.
A.P. Nenuvertinčiau ekspertų nuomonės. Visuomenė juk yra ir viskas, ir niekas – vieni konkrečioje srityje ką nors išmano, kiti neišmano absoliučiai nieko. Žinoma, meną publika gali ir turi vertinti, bet profesionalaus meno kontekstą būčiau linkęs patikėti ekspertams.
J.T. Taip, bet kur toji riba tarp sėkmingai parduodamo profesionalaus meno ir sėkmingai parduodamo pokultūros produkto ?
A.P. Tam ir reikia ekspertų.
E.N. Aš irgi būčiau už tai, kad profesionalus vertintų profesionalai. Aišku, nekalbame apie specialiai publikos nuomonei pažymėti skirtas nominacijas ir prizus. Kalbant apie komunikaciją – norėtųsi, kad premija nebūtų paskirta ir čia pat pamiršta. Turėtų būti laikomasi sąlygos: teikiant menininkui prestižinę premiją išsamiau supažindinti visuomenę su jo kūryba. Taip premijos pasitarnautų visuomenės švietimui. Juk nuolat kalbama apie atotrūkį tarp visuomenės ir šiuolaikinio meno.
J.T. Tai turbūt tinka ne vien šiuolaikiniam, bet ir tradiciniam, klasikiniam menui. Priartėjome prie klausimo – ką vertingo premijos duoda publikai?
Iš publikos: premija yra tarsi mandagus pasiūlymas žinoti vieną kitą pavardę.
E.N. Išgirdęs negirdėtą kūrėjo, kuriam skiriama nacionalinė premija, pavardę, ko gera, dažnas užsinori juo pasidomėti, galbūt nueiti į jo parodą, koncertą.
J.T. Kitaip tariant, premijos tarsi sukuria tam tikrą rinką. Tai tinka kalbant apie dideles premijas, o ką duoda mažos?
A.P. Premijos gali būti labai reikšmingos konkrečiai bendruomenei, konkrečios profesijos, amžiaus grupės atstovams.
J.T. Taip, manau, kad kiekviena bendrija, sąjunga, bendruomenė turi teisę pastebėti ir išskirti savo nusipelniusius narius. Ar taip priartėjame prie išvados, kad reikia dar daugiau meno premijų?
Iš publikos: manau, kad šiame pokalbyje reikėtų aptarti sąjungų ir kūrybinių asociacijų aspektą. Juk siūlyti menininkų kandidatūras vienai ar kitai premijai gauti dažniausiai gali tam tikros institucijos, kurių yra itin mažai. Priklausymas sąjungai menininkui gali būti politinio, ideologinio apsisprendimo klausimas – tikrai ne visi šiuolaikiniai menininkai nori priklausyti tokioms sąjungoms, kokios šiuo metu yra Lietuvoje. Sakyčiau, kad dauguma menininkų Lietuvoje yra nepriklausomi, vadinasi, premijas dalijasi gana siauras pažįstamų žmonių ratas – sąjunginiai menininkai. Norėtųsi padiskutuoti apie nepriklausomiems menininkams iš dalies užkertamus, apsunkinamus kelius gauti premiją.
A.P. Esama premijų, kurias siekiantis gauti menininkas gali pats iškelti savo kandidatūrą. Taip pat pasitaiko atvejų, kai sąjungos, institucijos siūlo joms nepriklausančius menininkus.
J.T. Pačiam iškelti savo kandidatūrą yra be galo sudėtinga, bet net ir mažos bažnytkaimių bendruomenės šiemet pateikė savo atstovų kandidatūras prestižinėms premijoms gauti, vadinasi, tai įmanoma. Be abejo, kiekviena sąjunga turėtų atsakingai vertinti visą kultūrinį lauką, ne vien į savo sąrašą įtrauktus menininkus. Kita vertus, laisvė ir nepriklausomybė nuo bet kokių asociacijų ir sąjungų yra ir paties menininko apsisprendimo reikalas. Beje, dabartinės sąlygos leidžia menininkui siekti meno kūrėjo statuso net ir niekam nepriklausant, tačiau meno kūrėjo statusas premijos negarantuoja. Taigi šiek tiek nesutikčiau su tuo, kad sąjungos ir institucijos vis dar turi lemiamą vaidmenį skirstant premijas.
Iš publikos: pastabos teoriškai teisingos, tačiau peržvelgus, menininkų kandidatūras dažniausiai iškeliamas premijoms gauti, susidarytų kiek kitoks bendras vaizdas, nei jūs teigiate. Be to, kaip minėjote, menininkui, ypač jaunam, iškelti savo kandidatūrą yra be galo sudėtinga.
Iš publikos: taip, tačiau šiųmetinis Nacionalinės premijos laureatų sąrašas yra vienas jauniausių. Be to, jame, palyginti su ankstesniais metais, yra nemažai moterų – pasitaikydavo metų, kai jų visai nebūdavo. Kartais šios premijos skyrimas primindavo tam tikrą socialinių problemų sprendimo būdą, o ne įvertinimą, padėką už nuveiktą kūrybinį darbą. Man įdomus kitas klausimas – ar tikrai bet kuris įvertinimas turi turėti piniginę išraišką?
J.T. Gal vertėtų formuluoti taip – ar teikdami premiją mes pakankamai skiriame dėmesio kitai pridėtinei vertei, ne pinigams? Juk labai svarbus yra menininko reikšmingumo, įvertinimo, pastebėjimo aspektas. Premijuodami padedame menininkui atsispirti nuo žinomumo tramplino. Taigi, pinigai tikrai nėra vienintelis svarbus premijavimo aspektas. Nesu linkusi manyti, kad premijos vertę nulemia tik jos piniginė išraiška.
Iš publikos: pasitikėjimas savimi menininkui yra išskirtinai svarbus. Vienas pažįstamas kūrėjas man yra pasakojęs, kad, nepaisant didelio pasisekimo socialiniuose tinkluose, jis tol netikėjo savo veikla, kol nebuvo įvertintas solidžių, nešališkų užsienio ekspertų.
E.N. Gera mintis – vienos ar kitos premijos prestižui pakelti būtų labai naudinga pakviesti ekspertus ar dalį ekspertų iš šalies, iš užsienio. Mūsų tauta yra labai maža – visi mes vieną dieną menininkai, kitą – kažkokios komisijos ekspertai. Taigi objektyvumą, nešališkumą vertinant pasiekti yra sunku.
A.P. Taip, tai sustiprintų demokratiškumą. Beje, kilo mintis dėl įsimintiniausio Kauno menininko rinkimų ateityje: kartu su premija atiduokite menininkui ir pastatą – tegul jis įgyvendina čia savo projektą, parodą. Taip premija taptų dar svaresnė ir reikalingesnė.
