Dar 1965 m. R. Adomaitį ir J. Budraitį išgarsino šviesios atminties Vytauto Žalakevičiaus legendinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ . Po jo pasirodymo karjerą pradėję aktoriai tapo ne tik Lietuvos, bet tuometinės Sovietų Sąjungos žvaigždėmis. Garsiausios kino kompanijos mokėdavo neįtikėtinus honorarus, o žymiausi režisieriai siūlydavo pagrindinius vaidmenis savo filmuose.
„Nuostabu tai, kad įkopę į septintą dešimtį aktoriai vis dar vaidina kine, teatre bei televizijoje ir turi minias gerbėjų“, – sako aktorių susitikimą organizuojantis Teatro sąjungos vadovas Ramutis Rimeikis.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Juozas Budraitis |
Tai liudija ne tik prieš keletą metų įvykusi kelionė į Azerbaidžaną: ten aktorius tiesiogine to žodžio prasme nešiojo ant rankų. 2011 metais žiūrovai audringai pasitiko abu scenos grandus Sankt Peterburge. Čia visą sezoną pilnoje „Baltiskij dom“ teatro salėje lietuvių aktoriai kartu su rusų kolegomis vaidino Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Žuvėdra“.
R. Adomaitis prisipažino, kad keliaudami į Rusiją kartu su kolega, sielos dvyniu J. Budraičiu turėjo apie ką pasikalbėti – jų kūrybinėse biografijose kino ir teatro vaidmenys gretai pasieks triženklį skaičių.
Nors abu aktoriai daugiau laiko praleido kino aikštelėje nei scenoje, teatras visada išliko svarbia gyvenimo dalimi. Viename interviu R. Adomaitis prasitarė: „Iš tikrųjų man teatras buvo svarbesnis. Ir fanatizmo šiek tiek turėjau. Teatru aš taip buvau įtikėjęs, kad jis buvo mano gyvenimo prasmė. Būtent teatras, ne kinas.“
Susitikime aktoriai žadėjo pasidalinti prisiminimais apie klasika tapusių kino juostų filmavimą, išgyventas akimirkas scenoje, pokalbius su režisieriais bei šiuolaikinį teatrą.
