Žinau, kad ir jie abu vienas kitam neabejingi. Pasak Andriaus, jis visada šiame mieste jaučiasi labai gerai. Ne, nepavydžiu jų vienas kitam, nes mano meilė be mažiausio savininkiško akcento, priešingai – tai meilė, kuri didėja ja dalinantis su kitais. Nes jie abu – AM ir Berlynas – priklauso visiems. Nesvarbu, koks tu ir ką tu veiki, kiek turi ir kam atstovauji. Jie abu įkvepia žmones, išlaisvina juos, skatina būti drąsiais, kūrybingais, laisvais, nepaisyti aplinkinių nuomonių ir nepamiršti pasaulio pasiieškoti viduje arba keistuose dalykuose, jie abu kviečia nebijoti gyventi, kvailioti, kurti, skleisti tą kūrybinį pradą toliau.
AM ir Berlynas atvirai deklaruoja savo jausmus, nebijo apsinuoginti, parodydami net jautriausias savo vietas, savo skaudžią istoriją, pakilimus ir nusileidimus, pažintis ir išsiskyrimus, jie abu moka į save pažvelgti su humoru, jie nesmerkia ir neteisia, jie sako, kad kiekvienas turi teisę gyventi ir kurti, svajoti ir tikėtis, kiekvienas turi teisę jaustis liūdnas ar nusivylęs, piktas arba užsisvajojęs. Kiekvienas turi teisę vaikščioti Berlyno gatvėmis ir klausytis AM muzikos.
Nepavydžiu jų vienas kitam, nes mano meilė be mažiausio savininkiško akcento, priešingai – tai meilė, kuri didėja ja dalinantis su kitais. Nes jie abu – AM ir Berlynas – priklauso visiems.
Kartais galvoju, kad jeigu ne jie abu, manęs nebūtų. Na, fiziškai aš būčiau ta pati ir su tuo pačiu DNR, tokiomis pačiomis akimis ir gal net ta pačia šukuosena, bet iš tiesų galbūt nebūčiau drįsusi eiti paskui savo svajones ir pasukti kūrybos keliu ir turbūt nebūčiau tapusi tuo, kuo esu dabar. Nebūčiau rašiusi drąsiai apie tai, kas mane skaudina, liūdina, erzina, džiugina, varo iš proto. Gal net nebūčiau išsilaisvinus iš to Lietuvoje mane pančiojusio „kąpasakyskiti“ kiauto.
Abu sutikau ir įsimylėjau bemaž tuo pačiu metu – prieš ketvirtį amžiaus. Nors ne, meluoju, jau su paauglystės emocijomis bandžiau susitvarkyti niūniuojant „tu liūdėt nebijo-ok“, o paklausiusi „kam atsisakome to, kuo maži tikėjom, nešiojom ir slėpėm širdy“, sėsdavau rašyti paaugliškų pasakų. Gaila, kad jos neišliko. Taip ir neišdrįsau jų niekam parodyti.
Buvau baugšti ir nedrąsi mergina, kurios mokykloje niekas nekviesdavo šokti, nors šokti mokėjau turbūt geriausiai klasėje... Bet grįžusi išklausydavau „nes tiktai liūdesy tikras džiaugsmas...“ ir suprasdavau, kad esu ne viena tokia vieniša ir nesuprasta siela šioje padangėje. Kaip ir daugelis jūsų, turbūt. Apie AM tada galvodavau – kaip jam gera, kai jis, užplūdus emocijoms, moka kurti dainas ir sudėti į jas tai, ką jaučia. Ir kodėl aš negalėčiau rašyti pasakų? Ir sudėti į jas tai, kas mane jaudina? Tikiu, kad nuo to viskas ir prasidėjo. O dabar esu laiminga rašydama pasakas moterims.
Paskui pirkau plokšteles, ėjau į koncertus, šokinėjau ir verkiau per paskutinį „Foje“ koncertą Vingio parke kartu su tūkstančiais kitų. Žiūrėjau tada į jį ir galvojau – kaip turi jaustis žmogus, kurio paklausyti susirenka štai tokia minia. Klausiausi jo Sporto rūmuose ir „Forum palace“, „Betogether“, Roko naktyse ir Nidos festivaliuose, vedžiausi į koncertus paaugusius vaikus, klausydavausi kompaktinių plokštelių automobilyje, leisdavau mylimiausias dainas per savo gimtadienius. AM sukūrė tiek puikių dainų, kad kai paprašė savo FB sienoje išvardinti geriausias, net pasimečiau, nes tiek pirštų neturiu, kad galėčiau išvardinti dainas, tinkančias liūdėti, šokti, džiaugtis, sportuoti, pabusti, mylėtis, pirštis, prisigerti vienumoje ir t. t.
Kai pasirinkau mylimojo Berlyno glėbį, visai kitą prasmę įgavo ir „geltona žalia raudona“. Jos klausant tikrai norisi ką nors nuveikti Lietuvai... O žinot, kodėl taip atvirai rašau apie tai – nes žinau, kad daugeliui tie patys jausmai nesvetimi. Nes mūsų visa karta užaugo ir subrendo klausydama ir niūniuodama AM dainas. Nes jo dainos tiesiog nemirtingos. Nes jos – apie mus ir apie tai, kas mums rūpi. Aš turbūt ir prieš mirtį paprašysiu, kad man jas paleistų.
AM sukūrė tiek puikių dainų, kad kai paprašė savo FB sienoje išvardinti geriausias, net pasimečiau, nes tiek pirštų neturiu, kad galėčiau išvardinti dainas, tinkančias liūdėti, šokti, džiaugtis, sportuoti, pabusti, mylėtis, pirštis, prisigerti vienumoje ir t. t.
Prieš metus pasvajojau, kad norėčiau suorganizuoti šių dviejų mylimųjų susitikimą, kitaip sakant – gimė nuodėminga svajonė užsiimti sąvadavimu. Žinojau, kad Berlyne lietuvių ne tiek jau ir daug, o koncertų tiek, jog išparduoti tiek bilietų, kad apsimokėtų kelionė, viešbučiai, įranga, salės nuoma, nebus labai realu. Bet, kaip Andrius dainuoja: „Kuo tiki, taip ir yra...“. Mums pavyko. Ir dabar norėčiau labai garsiai ir drąsiai visus pakviesti į akustinį AM koncertą Berlyne, bet prisibijau reklamuoti, nes panašu, kad visi norintys į „Panke“ klubą netilps. (net neįsivaizdavau, kad žmonės į koncertą važiuos iš visos Vokietijos). Nes tai nedidelis, smagus, sunkiai surandamas berlynietiškas naktinis klubas seno fabriko patalpose su lietuviškai kalbančiais barmenais ir plačia kultūrine programa. Klubas, kurio savininkė yra tokia pat AM fanė, kaip ir aš. Ir kuri seniai svajojo pamatyti AM su gitara savo klubo scenoje.
Kažkada seniai, sėdint savo sodyboje prie laužo, kai mano vyras dar norėdavo raškyti man žvaigždes nuo dangaus, jam pasakiau, kad jei drįsčiau svajoti be jokių apribojimų, labiausiai norėčiau kada nors, gal net per mano penkiasdešimtmetį, kuris tuomet atrodė taip toli, kad net beveik nerealus, surengti čia, ant mūsų pievos smagią puotą draugams su šokių aikštele ir girliandomis kaip iš „Didžiojo Getsbio“, o vakaro vinimi būtų pačio AM dainuojama „O mano saule“...
Norėjau to ne dėl pižonizmo, ne dėl noro pasipuikuoti prieš draugus ar pasigirti feisbuke, bet tiesiog įsivaizdavau, kad tokiu momentu, kai jo balsas sklęstu po uosiu, kvepėtų šviežiai iškritusia rasa, atsispindėtų nuo žvaigždėto dangaus, susimaišytų su laužo dūmais, visi pajustų nirvaną, tą stebuklingą „čia ir dabar“ momentą, tą akimirką, apie kurią niekam negalėtum papasakoti, nes tiesiog pritrūktų žodžių. Bet metams bėgant supratau, kad stebuklingų akimirkų daug aplinkui ir maži stebuklai būna tokie patys žavingi, kaip ir dideli. Ir AM koncertas Berlyne man yra daug didesnis stebuklas nei privačiame vakarėlyje, kuriuose jis, beje, negroja ir už tai jį tik dar labiau gerbiu.
Taigi, kas nori susipažinti su jais abiem – pirkit bilietus pirmam vasaros savaitgaliui į Berlyną ir laiku ateikit į klubą. Tikiu, per koncertą tos stebuklingos akimirkos kris ant mūsų, kaip žvaigždės iš rugpjūčio dangaus. Ir dar prisiminkit – svajonės pildosi... Taigi, kaip dainuoja pats AM:
Šis pasaulis keliauja į orą,
Kai mes šokam ant pirštų galų.
Jei turi neišpildytą norą,
Leisk jam skristi aukščiau debesų.
Šių metų pradžioje „Panke“ klube pristatinėjau savo romaną apie meilės paieškas Berlyne, o dabar jame pristatau AM. Įkeliu kelias R.Neverbicko nuotraukas iš mano renginio, kad matytumėte, koks smagus tai klubas, ir įsivaizduotumėte, koks nepakartojamas bus koncertas.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com.
