Jaunasis menininkas prisipažįsta kaligrafijoje atrandantis daugiau įkvėpimo ir kūrybinių iššūkių, nei, pavyzdžiui, iliustruodamas knygas. Net viena raidė, jo teigimu, gali atskleisti įdomų ir vertingą istorinį, konceptualų turinį, joje gali glūdėti didelis kūrybinis potencialas.
Trejus metus intensyviai dirbantis kaligrafijos srityje, vaikinas šio meno paslaptimis dalijasi ir su kitais – lapkričio 20 d. 18 val. PC „Ozas“ esančiame VAGOS knygyne visi norintieji kviečiami dalyvauti „Kaligrafijos teptuku dirbtuvėse“ su Linu Spurga. Kaligrafija teptuku (angl. „brush calligraphy“) – pasaulyje sparčiai populiarėjanti rašymo sritis. Apie tai, ko galima išmokti šiose dirbtuvėse ir kaip jo paties gyvenime atsirado kaligrafija, kalbamės su Linu.
– Įdomu, kada ir kodėl susidomėjote kaligrafija?
– Susidomėjau studijų metais, iki tol apie kaligrafiją žinojau nedaug. Studijuojant VDA Grafikos katedroje kaligrafiją dėstė profesorius Rimvydas Kepežinskas. Vėliau jis tapo mano darbų vadovu, iš kurio gavau daugybę naudingų ir svarbių patarimų. Rimtai šia sritimi susidomėjau ir „įleidau šaknis“ magistro studijų metais – tyrinėjau raidžių kilmę ir šiuolaikinę kaligrafiją, pradėjau atsidėjęs mokytis šriftų, o paskui ir vesti šios srities dirbtuves.
Be to, paauglystėje domėjausi grafičiais, tad kaligrafija organiškai įsiliejo į mano darbus, net nežinau, ar aš ją pasirinkau, ar ji mane. Labai sudomino turininga kaligrafijos istorija, įvairios jos tradicijos, filosofinis turinys. Anksčiau save įsivaizdavau kaip iliustruotoją, bet kaligrafija man atvėrė platesnes veiklos ir mąstymo galimybes, todėl nėriau į ją stačia galva.
– Kokios kaligrafijos ištakos? Jos siekia Viduramžių Europą, o gal dar senesnių kultūrų tradicijas – Kinijos, Japonijos ar arabų šalių?
– Mūsų vartojamas terminas „kaligrafija“ atsirado tik XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje, bet žmonės, suprantama, rašė ir iki termino atsiradimo. „Kaligrafija“ – tai „gražaus rašymo menas“, dailyraštis, bet ypač šiais laikais sunku įvertinti, ką mums reiškia „grožis“, „rašymas“ ar „menas“, o nuo atsakymo priklauso, kur ieškosime ištakų – viduramžiuose ar, sakykim, Senovės Egipte. Mūsų (lotyniškoji) abėcėlė per finikiečius, graikus, etruskus ir romėnus atkeliavo iš Egipto hieroglifų, o šiuolaikinės kaligrafijos šaknys aptinkamos Romos imperijoje.
Joje kristalizavosi lotyniškoji abėcėlė, ji per šimtmečius liko nepakitusi, keitė tik vizualinę formą. Tą formą – šriftus – mes ir vadiname „kaligrafija“. Kaligrafijai atgimus XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje „Meno ir amatų sąjūdžio“ (angl. Arts and Crafts Movement) metu, vakarietišką kaligrafiją gerokai paveikė Tolimųjų Rytų ir islamiškoji tradicija, ji padarė didelę įtaką tam, kaip šiais laikais suvokiam kaligrafiją. Nepaisant įtakų, vakarietiškos kaligrafijos šaknys – vis dėlto europietiškos.
– Lapkričio 20 d. 18 val. PC „Ozas“ esančiame VAGOS knygyne vesite kaligrafijos dirbtuves, ko bus galima šiuose užsiėmimuose išmokti?
– Mokysimės rašyti kaligrafiniu teptuku, ši priemonė iš kinų ir japonų rašymo tradicijų, radusi kelią į vakarietišką dailyraščio erdvę. Tai lanksti, lengvai pritaikoma asmeninei rašysenai, priemonė. Užsiėmimo metu susipažinsime su įrankiais, pramoksime elementarių kaligrafijos dėsnių ir palavinę reikiamus judesius bandysime rašyti.
– Kaip manote, kodėl žmonės susižavi kaligrafija, ypač šiais visuotinio skubėjimo laikais, kai laiką glemžiasi išmaniosios technologijos
– Žmonės dar atsimena, kaip smagu susikaupus, lėtai ir metodiškai ką nors daryti – mokytis ir išmokti ką nors naujo. Atsiradus šiuolaikinėms technologijoms daugelio iš mūsų darbai tapo gana mechaniški: spausdiname kompiuteriu, įvaldome visokias “mašinerijas”. Retas jose sukuria vertę savo rankomis. Šiandien daugelio gyvenimas neatsiejamas nuo technologijų, todėl žmonės ima ilgėtis kūrybos, amatų, rankų darbo. Ilgesys paskatina ieškoti kaligrafijos ir kitokių menų dirbtuvių. Kaligrafija dažnam atrodo patraukli ir dėl to, kad rašyti mokame visi, tad dalyvauti užsiėmimuose taip pat galime dalyvauti visi. – Teigiama, kad kaligrafijos menas stimuliuoja mąstymą ir lavina kūrybingumą. Kokį dar jo poveikį galėtumėte išskirti?
– Rašymas ranka ir kaligrafijos menas šiek tiek skiriasi, kaligrafija labiau primena raidžių piešimą. Svarbus skirtumas tarp rašymo ir spausdinimo yra tas – kad rašydami rankos judesiais sukuriame raides, šis veiksmas reikalauja dėmesio ir atminties, o dirbdami kompiuteriu ištisai darome tą patį judesį – spaudžiame klavišą, tad poveikis skurdesnis. Kaligrafija suteikia galimybę susikaupti, kartu užsimiršti ir atsipalaiduoti.
– Iš Jūsų darbų išsiskiria rašytojo Edgaro Poe poemos „Varnas“ iliustracijos. Ar dažniau iliustruojate knygas ar kuriate dizainą? Kas jums įdomiausia, kelia daugiausia iššūkių?
– Gyvenu dvigubą kūrybinį gyvenimą – iliustruoju, o dalį laiko dirbu kaip grafinis dizaineris. Visą likusį laiką skiriu kaligrafijai. Šiuo metu kuriu knygą apie kaligrafijos istoriją, joje jungiu kaligrafiją, tipografiją ir iliustraciją. Vis dėlto labiausiai mane domina kaligrafija, ji man – didžiausias iššūkis. Trejus metus tikrai labai intensyviai dirbu šioje srityje, bet dar nesijaučiu tiek pažengęs, kad atsipalaiduočiau. Ši sritis man atrodo neišsemiama, bent kol kas, randu vis naujų dalykų, vis daugiau sužinau ir nuolat gilintis toliau.
– Interviu alfa.lt kalbėjote apie raidės, kaip abstraktaus ženklo, galią: „Raidė ir iliustracija vienas kitą papildo, bet iliustracija dabar man atrodo truputį sekli. Vaizdas – konkretus dalykas, o raidė yra gana abstrakti, bet su istoriniu ir konceptualiu turiniu. Ji man atveria didesnius klodus.“ Galbūt šis santykis pasikeitė?
– Ne, nebent galiu papildyti: kalbėdamas apie „vaizdą“, turėjau omenyje, iliustraciją (juk raidė – irgi vaizdas). Iliustracija man atrodo konkretus dalykas – tai piešinys, metaforiškai ar kitaip vizualinės raiškos priemone sukuriantis tam tikrą siužetą ar mintį. Ji konkreti, nes žiūrėdamas į iliustraciją, matau tik iliustraciją. O žiūrėdamas į kaligrafijos kūrinį, matau ne tik raides, bet ir istorinį, konceptualų turinį bei kūrybinį potencialą. Iliustracijas galima nagrinėti tapybos ar piešimo tradicijų kontekstuose, tuomet jos gali būti kur kas reikšmingesnės bei kaligrafijos kūrinys. Kaligrafija Europos meno hierarchijoje visada užėmė kuklesnę vietą. Vis dėlto kol kas būtent kaligrafijoje įžvelgiu tolesnius savo kūrybos horizontus.
– Kadangi Jūsų kaligrafijos dirbtuvės vyks knygyne VAGA, norisi paklausti, galbūt turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti arba ją kaligrafiškai apipavidalinti?
– Mano svajonių darbas – kaligrafijos istorijos knyga, kurią šiuo metu baigiu kurti. Man įdomiau dirbti su autorine – dailininko knyga, nes iliustruodami knygas kartais virstame rašytojo minčių vaizduotojais. Nors, žinoma, būtų įdomu kaligrafiškai perrašyti kokią nors knygą, kaip kokiam viduramžių skriptoriui. Būtų tikras iššūkis!
– Kokių kaligrafų, knygų iliustratorių ar dizainerių darbai žavitės ir galbūt semiatės įkvėpimo?
– Labiausiai man patinka amerikiečių kaligrafo Brody Neuenschwanderio darbai. Jis labai plačiai žvelgia į šį meną ir pritaiko jį netikėčiausiose srityse – pavyzdžiui, jo kaligrafijos galima pamatyti režisieriaus Peterio Greenaway’aus filmuose, bendradarbiavo su airių muzikante Enya.
Vis dėlto šiais laikais kaligrafai dažniau žiūri į savo meną kaip į amatą, gana mėgėjiškai, tad daug pavardžių negalėčiau paminėti. Įdomiau stebėti šiuolaikinių menininkų, dirbančių su raštu, kūrybą. Aukštojo meno kontekste dažnai mirga kinų menininkų vardai, pavyzdžiui, Xu Bing ir Qiu Zhijie. Galimas daiktas, kad jų rašto tradicija skatina kurti kaligrafijos srityje. Be to, žaviuosi tapybiniais XX amžiaus rašto eksperimentais, domiuosi amerikiečio Franzo Kline‘o ir japono Inoue Yūichi darbais.
Kaligrafijos teptuku dirbtuvės su Linu Spurga vyks lapkričio 20 d. 18 val. VAGOS knygyne (PC OZAS, Ozo g. 18).
