Apie tai skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Į diskusiją pakviesti architektūros istorikai, sociologai ir psichologai diskutavo, kas sieja emocinį nusiteikimą, miesto įvaizdžio formavimą ir architektūrą. Pranešimus skaitė prof. Marija Drėmaitė, dr. Eglė Rindzevičiūtė, architektūros kritikas ir rašytojas Douglas Murphy. Diskusijoje dalyvavo minėti pranešėjai bei iškilus psichoanalitikas Adam Phillips, publikavęs daugybę knygų su žymiausiomis JAV ir Jungtinės Karalystės leidyklomis.
„Optimizmas skamba kaip architektūros stilius, artimas modernizmui, bet paroda nėra apie architektūros stilių. Optimizmas – tai sąmonės būsena; tai požiūris, išreiškiantis tikėjimą, kad tam tikrų pastangų rezultatas bus teigiamas. Tokio požiūrio netrūko tarpukario Europoje, kurioje, po Imperijų žlugimo ir I pasaulinio karo atsirado daug naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva. Jos energingai įsitraukė į modernizacijos lenktynes, siekdamos pasivyti pasaulines tendencijas ir tapti labiau europietiškomis“, – parodos koncepciją pristatė Marija Drėmaitė.
Nors parodoje „Optimizmo architektūra“ optimizmo sąvoka atskleidžiama akcentuojant tarpukario Kauno – laikinosios sostinės statybų bumą, kai jauni užsienyje studijavę architektai sugrįžo dirbti į atgal Lietuvą ir suprojektavo daugybę naujų modernių pastatų, ši naujai temą traktuojanti diskusija „The Cass“ mokykloje privertė plačiau pažvelgti į tai, kokią kultūrinę ir socialinę reikšmę „optimizmas“ turi kaip emocinis imperatyvas formuojantis tautos ir miestų bei individų identitetams.
„Optimizmas iš tiesų gimsta iš norų apie ateitį formulavimo, iš pageidaujamos ateities įsivaizdavimo, tuo pačiu suvokiant tokių norų fikcinę prigimtį ir žinant, kad negalime numatyti ateities. Optimistinis mąstymas yra paremtas magiškomis mintis, ir būtent tos magiškos mintys perkelia realybę į norimą viziją. Optimizmas savyje talpina įsitikinimą, kad praeitis, kokia ji sudėtinga ir skausminga bebūtų, nepakenks ateičiai“ – citata iš rašytojo ir psichoanalitiko Adam Phillips pasisakymo.
Diskusija „Architektūra ir optimizmas“ yra jau antrasis kartas, kai Lietuva dalyvauja „Londono architektūros festivalyje“. Praėjusiais metais viena ryškiausių festivalio instaliacijų buvo pripažinta priešais Šv. Pauliaus katedrą įrengta miško gabaliuko instaliacija „The Building Site“, kurią suprojektavo kraštovaizdžio architektė Sigita Simona Paplauskaitė.
Diskusijos dalyviai:
Marija Drėmaitė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, viena iš parodos „Optimizmo Architektūra: Kauno fenomenas, 1918-1940“ kuratorių ir knygos sudarytoja, taip pat parašiusi knygą „Baltijos modernizmas: architektūra ir gyvenamieji namai sovietinėje Lietuvoje“ . Šiuo metu vadovauja tyrimo projektui „Gyvenamųjų namų architektūra socialistinėje Lietuvoje (1945-1990)“.
Douglas Murphy – architektas, rašytojas, knygų „Nincompoopolis: The Follies of Boris Johnson” ir „Last Futures” autorius. Dėsto aukštųjų mokyklų „The Royal College of Art” ir „Central St Martins” architektūros fakultetuose.
Eglė Rindzevičiutė – Jungtinės Karalystės „Kingston University London“ kriminalistikos ir sociologijos fakulteto docentė, rašanti straipsnius tokiems Rytų-Vakarų moksliniams žurnalams kaip „Modern Intellectual History”, “Slavic Review”, “The International Journal of Cultural Policy and Current Anthropology”.
Adam Phillips – britų vaikų psichoterapeutas, literatūros kritikas, eseistas, daugybės psichoanalizės knygų, tarp jų „On Kindness“, “Being Bored and Going Sane” autorius, pastaruoju metu dalyvavo „On Enthusiasm” diskusijoje, organizuotoje „Frieze“ žurnalo.
