A.Ažubalis kvestionuoja ŠMC ekspertų kompetenciją
A.Ažubalis tikina teigiamai vertinantis mokslininkų ir kultūrininkų išreikštą poziciją: „Tai rodo, kad gyvename tokioje valstybėje, už kurią ir kovojome“. Kita vertus, jis sako per savo politinę karjerą nepamenantis tokio chaoso, kilusio dėl paminklo.
„Kultūros ministrė kaip ir Vilniaus meras yra atsakingi už tai, kad dabar vyksta štai tokie apsikeitimai pareiškimais, ir už tai, kad Seimas, norėdamas nutraukti tokį chaosą, įsikišo į šį procesą, – dėsto A.Ažubalis. – Tie, kurie nesvarbu kurį projektą palaiko, turėtų eiti ir reikalauti ministrės atsistatydinimo, nes tokio chaoso, tokio negrabaus ir vienašališko konkurso organizavimo per visą savo buvimo laiką politikoje aš tikrai neatsimenu.“
Kultūros ministerija konkursą Lukiškių aikštės memorialui organizavo kartu su Šiuolaikiniu meno centru (ŠMC). „Dalininkų sąjunga ir Architektų sąjunga buvo paliktos nuošaly, – tikina A.Ažubalis ir reiškia abejones ŠMC ekspertų kompetencija. – Jeigu dabar kariuomenė štai perka ginklus, ir vietoj to, kokių gi ginklų gynybai reikia spręstų kariškiai, būtų pasitelkti pareikšti nuomonę ir priimti sprendimą sportinio šaudymo specialistai. Tai čia lygiai taip pat buvo pasitelkta ŠMC.“
Įstatymo projektą, kuriuo parlamentarai siūlo „aukščiausiu lygmeniu įtvirtinti aikštės valstybinę reprezentacinę funkciją bei joje įrengti memorialą su svarbiausiu simboliu – Vyčio paminklu“, 41 Seimo narys registravo gruodžio pradžioje. Po pateikimo teisės aktui parlamentas pritarė.
Sprendimą registruoti minėtą įstatymo projektą Seimo nariai grindžia gegužę patvirtinta rezoliucija „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, kurioje prašoma Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.
„Įstatymo projektas gelbsti Vyriausybę“
A.Ažubalis tikina ir viliasi, kad priėmus įstatymo projektą dėl Vyčio Lukiškių aikštėje Seimas nesikiš sprendžiant, kokio pobūdžio paminklas turėtų iškilti Lukiškių aikštėje.
„Visi piliečiai, o ypatingai tie, kurie atstovauja rinkėjus, turi teisę priimti vieną ar kitą sprendimą, nesikišant į plastinę išraišką, nesikišant į jo (paminklo – red.) formą. Mes kalbame apie tai, kad Lietuva neturi valstybės aikštės, o turi labai daug erdvių, kur galima ir šuniuką pavedžioti, ir pabūti, ir pagulėti. Štai, kad ir dešinysis Neries krantas su visa infrastruktūra […], nekalbu apie Vingio parką, Kalnų parką, Bernardinų sodą“, – dėsto parlamentaras ir priduria, kad į Lietuvą atvykusius užsienio svečius, norinčius pagerbti kovotojus už laisvę, belieka vestis į kapines, nes kitos vietos esą nėra.
„Šitas [įstatymo] projektas manyčiau gelbsti Vyriausybę, nes atriša rankas. Jeigu jis būtų priimtas, Vyriausybei [reikėtų] iš naujo pradėti procesą, tik daug aiškiau, sklandžiau, nesiejant ministrės matymų. Manau, kad neobjektyvumas, noras išvengti įvairių projektų ir paskatino dabartinę Kultūros ministrę vertintojais parinkti ŠMC atstovus“, – mano konservatorius.
Kitas įstatymo projekto iniciatorius taip pat konservatorius Laurynas Kasčiūnas, bei „valstietis“ Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis anksčiau yra užsiminę apie pagrindą Vyriausybei skelbti naują memorialo konkursą, jeigu įstatymas dėl Vyčio Lukiškių aikštėje Seimo būtų palaimintas. „Įvertinti padarytas klaidas ir pagalvoti galbūt apie naują konkursą“ yra siūlęs ir prezidentės patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė.
Jeigu Vyriausybė rinktų naują memorialo projektą, kiltų klausimas, ką daryti su jau anksčiau Kultūros ministerijos organizuotą konkursą laimėjusiu skulptoriaus Andriaus Labašausko projektu, primenančiu kalvą. Vilniaus miesto savivaldybė jį įsipareigojo pastatyti iki kitų metų gruodžio 1 dienos. Tiesa, Kultūros paveldo departamentas pareiškė, kad memorialo projektas neatitinka paveldosauginių reikalavimų.
Jeigu jis nebuvo informuotas apie šituos dalykus, jis turėtų duoti į teismą kultūros ministrę ir tuos, kurie organizavo šitą konkursą.
„Aš labai užjaučiu šitą jauną skulptorių ar architektą – atsiprašau, nežinau – jis pateko į spąstus. Jis dalyvavo konkurse ir ko gero nebuvo supažindintas su tuo, kad pirmiausia šita aikštė turi tam tikras vertingąsias ypatybes […]. O viena iš vertingųjų ypatybių yra aikštės plokštuma.
Kitas dalykas, kad galbūt nebuvo atkreiptas dėmesys dalyvaujančių konkurse į du Seimo priimtus dokumentus, kur aiškiai sakoma, kad čia paminklas turi būti Vytis – valstybės simbolis. Manau, kad jeigu jis nebuvo informuotas apie šituos dalykus, jis turėtų duoti į teismą Kultūros ministrę ir tuos, kurie organizavo šitą konkursą, – dėsto A.Ažubalis. – Kita vertus, aš manau, kad jeigu miesto valdžia būtų racionali, tai toks projektas, aš nesiimu vertinti jo, turėtų surasti kitą vietą sostinėje. Tada aš manau [tai būtų] daugiau ar mažiau tam tikra moralinė kompensacija skulptoriui, nes tikriausiai skulptoriui nėra nieko svarbiau už [galimybę] pamatyti savo kūrinį realizuotą.“
Kreipimasis parlamentarus turėtų paskatinti susimąstyti
Trečiadienį viešą kreipimąsi į Lietuvos vadovus ir Vilniaus miesto savivaldybę pasirašę asmenys teigia nesutinkantys Seimo inicijuotu būdu užbaigti Lietuvos laisvės kovotojams skirto memorialo statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje.
„Manome, kad 2017 m. gruodžio 12 d. užregistruotas Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektas yra galios principu paremtas veiksmas, priimtas stokojant visuomenės įsiklausymo ir ignoruojant ekspertų darbą bei išvadas“, – rašoma kreipimesi. Dokumento autoriai taip pat teigia įžvelgiantys viešosios (istorinės) atminties instrumentalizavimo pavojų, baiminasi, kad „precedentas gresia pavirsti sunkiai kontroliuojama praktika, kada atskirais įstatymais būtų įtvirtinama vis daugiau nekintamų ir vienintelių tiesų“.
Su kreipimusi ir jį pasirašiusiųjų sąrašu galite susipažinti žemiau.
Vienas iš nepritariančių parlamento iniciatyvai – VU lektorius istorikas Norbertas Černiauskas. Jis teigia neišskiriantis nė vieno iš laisvės kovotojus įamžinančių projektų, tačiau pasisakantis prieš būdą „viešosios atminties reikalus įtvirtinti įstatymu“.
„Tai gali virsti gana nežabotu reikalu [...]. Negalima atskirais įstatymais konkrečių atvejų įteisinti, kur yra visuomenės reikalas, menininkų reikalas“, – sako jis.
Istorikas teigia besitikintis, kad Seimo nariai, sulaukę kreipimosi, susimąstys, pasvarstys, kad paminklo legitimacija nėra geriausias būdas spręsti Lukiškių aikštės problemą.
„Tokie sprendimai neprisideda prie pilietinės visuomenės kūrimo, – mano N.Černiauskas. – Keistai skamba „paminklas valstybingumo simboliui Vyčiui“. O kas gali pasakyti, kaip atrodys paminklas valstybingumo simboliui Vyčiui? Ar tai turi būti tas pats daiktas panašus į Vytį? Man čia toks šiek tiek diletantiškas reikalas. Ar Seimo nariai turėtų spręsti meninių formų tikslumą, kai yra skulptoriai, dailininkai, menotyrininkai – specialistai – jie gal ir gali sutarti. Ne Seimo nariai.“
R.Laužikas: visuomenė turėtų susirasti adekvatų santykį su praeitimi
Vertindamas viešojoje erdvėje dėl aikštės sutvarkymo kilusią sumaištį, N.Černiauskas sako nesureikšminantis „biurokratinių nesusikalbėjimų, nes jie išsprendžiami“.
„Kiek būta įvairių diskusijų, pavyzdžiui, statant Kauno prisikėlimo bažnyčią prieš 80 metų. Situacija buvo panaši, bet kažkaip buvo įsiklausyta į komisiją, ekspertus ir šis reikalas išspręstas“, – teigia istorikas.
VU Komunikacijos fakulteto dekanas, dalyko „Kultūros paveldo sklaida“ dėstytojas R.Laužikas sako, kad Lietuvos visuomenė pirmiausia turėtų rasti sutarimą dėl istorijos ir tik tada ieškoti būtų, kaip ją įamžinti.
„Pirmiausia mums reikia susigyventi ir susirasti adekvatų santykį su savo praeitimi, o tada galime kalbėti apie vienokius ir kitokius ženklus viešojoje erdvėje“, – sako mokslininkas.
Anot jo, santykio su praeitimi nustatyti įstatymu mes negalime: „Mes galime žmonėms paliepti, kad jūs manykit, kad Lietuva buvo didinga, ar paliepti kažką kita, bet aš abejoju ar veiks“.
„Aš nemanau, kad sprendimą dėl viešųjų erdvių sutvarkymo reikėtų įteisinti įstatymu. Paminklas yra medija, kuri perduoda pranešimą. Klasikiniu komunikaciniu požiūriu, mes turime pranešimų kūrėją – kažkokią visuomenės grupę, bendruomenę, valdžios instituciją, privačią įstaigą – kuri nori perduoti pranešimą tikslinei grupei. Paminklas panaudojamas kaip įrankis tam pranešimui perduoti“, – pasakodamas apie paminklo statymo tikslus kalba R.Laužikas.
Paminklus statome iš inercijos
Jo įsitikinimu, mes kaip visuomenė paminklus statome iš inercijos vietoje to, kad pirmiausia išsigrynintume siunčiamą žinią.
„Tada išeina dalykas, kai paminklas sukelia labai daug ginčų, nes jo statytojai jį tiesiog stato. Jei paminklas konstruojamas kaip pranešimas ir veikia kaip pranešimas, šiuo atveju, jis negali būti perkeltas į kitą vietą. Kalbant apie konkurso laimėtoją ir Vytį, ir apskritai apie paminklus, kurie buvo konkurse, juk jie iš principo gali būti pastatyti bet kurioje vietoje – Vilniuje, Kaune, Lukiškių aikštėje arba kitoje aikštėje, – aiškina dėstytojas. – Mano nuomone, bet kuris paveldo, istorijos komunikacijos pranešimas turi skatinti adekvatų santykį su savo praeitimi, skatinti tos praeities veikimą mūsų visuomenėje kaip kažko kas konsoliduoja, stiprina, kelia aukštyn visuomenę, bet ne ją žlugdo.“
Seimas kol kas nenusprendė, kada svarstys „Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektą“. R.Karbauskio įsitikinimu skubėti nereikėtų – visų pirma būtų pravartu sulaukti Vyriausybės sudarytos darbo grupės išvados, ar Lukiškių aikštėje gali būti statomas kūrybines dirbtuves laimėjęs A.Labašausko projektas.
