M.Kvedaravičius į Mariupolį vežė humanitarinę pagalbą. Jis planavo savo autobusiuku išvežti žmones iš griuvėsiais virtusio miesto. Autobusiuką rusai atėmė, bet jis sugebėjo įkalbinti kito automobilio vairuotoją paimti kelis žmones.
Pats režisierius buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas. Paskutines M.Kvedaravičiaus savaites 15min paliudijo jo sužadėtinė, šią istoriją galite skaityti čia: Sužadėtinės liudijimas: paskutinės Manto Kvedaravičiaus savaitės Mariupolio pragare
„Esu čia Manto dėka“
Iš Mariupolio apsiausties ištrūkusi ukrainietė aktyvistė Diana Berg sako esanti asmeniškai dėkinga M.Kvedaravičiui už jos ir artimųjų išgelbėtas gyvybes.
„Visa mano šeima norėtų jam padėkoti asmeniškai“, – sakė meninės platformos „Tu“ direktorė.
„Esu čia Manto dėka. Jis išgelbėjo mane ir mano artimuosius. Mes išvykome iš apšaudomo miesto, jau blokados metu“, – 15min teigė ji.
D.Berg pasakojimu, jai kol kas pavyko per žurnalistę Iriną Prudkovą perduoti savo likusių artimųjų adresus su viltimi, kad ir juos kažkas išgelbės.
„Kai man paskambino, aš pasakiau – esu gyva ir mane išgelbėjo nepažįstamas žmogus. Mes nežinojome, kad jis užsiima ir [pagalba]. Galvojome, kad jis tiesiog filmuoja savo filmo tęsinį“, – sakė ji.
D.Berg paliudijo, kad M.Kvedaravičių į nelaisvę paėmė tuo metu, kai jis gelbėjo žmones.
„Kai Ukraina iki galo išlaisvins mūsų miestą, M.Kvedaravičiaus ir jo mylimosios garbei būtinai pavadinsime gatvę“, – sakė ji.
Jis privertė suprasti: už laisvę verta paaukoti gyvybę
Ukrainiečių žurnalistė ir filmo „Mariupolis“ (2016) gamybos vadovė Irina Prudkova palydėti kolegos M.Kvedaravičiaus atvyko su dukterimis Valerija Gavrikova bei Albina Lvutina, kuri yra pagrindinė „Mariupolio“ veikėja.
I.Prudkova 15min teigė, kad Rusijos vasario 24-osios pradėtas plataus masto karas – visai kitoks nei iki tol aštuonerius metus besitęsęs konfliktas rytų Ukrainoje.
„Jeigu aname kare mes dar leidome sau šypsotis, šiame juokinga nebus. Taip ir atsitiko, taip pat ir jam pačiam. Dar 2015–2016 metais mes važinėjome karine technika, juokavome su kariškiais, papuldavome į apšaudymus, vežėmės Mantą bagažinėje, nes kitaip nebuvo įmanoma prasmukti pro muitinės postus, o filmuoti tai reikėjo. Dirbant su „Dešiniojo sektoriaus“ ir Šeicho Mansuro batalionais dar atsirasdavo smagių situacijų. Visi vaikinai iki šiol prisimena Mantą, o kai pasakiau jiems apie jo žūtį, jie buvo šoke“, – pasakojo ji.
Pasak I.Prudkovos, „Mariupolį“ jie rodė 2016 metais gegužės 9-ą dieną, kas Mariupoliui yra įsimintina data. Ji pamena, kad dokumentiniame filme nusifilmavę bataliono nariai sėdėjo nuleidę galvas, kad nepravirktų. „Dauguma šių vaikinų jau mirę, tačiau jie išliko Manto kadruose“, – pažymėjo pašnekovė.
Atsimindama M.Kvedaravičių ji išryškino jo humoro jausmą. Tiesa, vieną kartą jie stipriai susipyko: „Mes jau vėlavome į filmavimus, dėl kurių jau buvo susitarta, Mantas, kuriam susitarimai būdavo vienodai, užsižaidė fiksuodamas kadrus. Man supykus jis ant manęs užrėkė. Mano vyras neleidžia sau taip elgtis, o tu čia ant manęs rėksi, pasakiau jam ir demonstratyviai atsisėdau ant suolelio. Jis priėjo ir atsiklaupęs ėmė atsiprašinėti: nepyk ant manęs, aš tikrai nenorėjau taip, juk tu pati kalta, matai, kad aš dirbu, stoviu ant aukšto krano, o tu mane judini...“
Nepaisant to, kad I.Prudkova niekada nesiskundė Mantui dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų, jis labai dažnai paskambindavo, klausdavo, kaip sekasi, siūlė pagalbą ir kvietė pas save. „Mantai, taigi niekur mes nevažiuosime. Ginsime Ukrainą“, – atsakydavo ji jam.
„Žinote, ko gero, jis mane privertė suprasti, kad dėl laisvės verta prarasti savo gyvenimą. Aš tuo tikiu ir, manau, kad Ukraina kada nors taps pačia laisviausia šalimi pasaulyje ir jūs atvykę į ją pajusite, kaip čia lengva kvėpuoti, o žmonės – nieko nebebijo“, – mintimis dalinosi I.Prudkova.
Antrąja „Mariupolio“ dalimi M.Kvedaravičius norėjo parodyti „koks Ukrainai ir visam pasauliui yra svarbus Mariupolis“: „Tai buvo fortas, pro kurį 8-erius metus nepraėjo okupantai, tačiau dabar jis visiškai kitoks.“
Žurnalistė norėjo prisijungti į antrąją režisieriaus kelionę į Mariupolį
Kai susipažino su M.Kvedaravičiumi, A.Lvutina buvo pradedanti žurnalistė:
„Kaip tik tuo metu baiginėjau studijas, pradėjau darbą ir ruošiausi vestuvėms. Mantas nusprendė, kad jis privalo nufilmuoti visus mano gyvenimo įvykius. Važiavo su manimi į filmavimus reportažams prie Mariupolio esančioje Šyrokynėje. Mes su operatoriumi filmavome savąjį siužetą, o jis – mus. Mantas taip pat įamžino ir mano vestuves. Vėliau kartu plaukė į jūrą, ko gero, tas kartas buvo vienas įsimintiniausių filmo momentų – kuomet mes su tėčiu žvejojome. Mūsų jūra labai graži...“
Ukrainiečių žurnalistė iš Mariupolio į Kyjivą, kuriame įsidarbino televizijos redaktore, išvyko prieš trejus metus. Deja, dėl Rusijos agresijos Ukrainoje jos žiniasklaidos priemonei teko užsidaryti. Ilgainiui prasidėjo stiprūs sostinės apšaudymai, todėl jai su šeima teko persikraustyti į Lvivą. „Ukrainos nenorime palikti, todėl, kol įmanoma, liekame ten“, – sakė pašnekovė.
A.Lvutina norėjo prisijungti prie M.Kvedaravičiaus antrojoje jo kelionėje į Mariupolį:
„Aš norėjau surasti tėtį, nes jo pusantro mėnesio nėra ryšio zonoje. Jis gyvena miesto pakraštyje, kuris yra arčiausiai okupuotų teritorijų. Man buvo svarbu surasti jį, tetą, draugus ir apskritai padėti žmonėms, nes jie – užblokuoti. Mantui nusprendus nuvykti į miestą, į kurį ir taip sunku pakliūti, norėjau prisijungti, nes tai dar ir būtų buvusi įdomi istorija, kaip žurnalistei. Tačiau mane perkalbėjo mama.“
Su A.Lvutina režisierius susirašinėjo du kartus per dieną jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos pagalba. „Mes esame čia ir čia. Mus užminavo ir negalime palikti pabėgėlių. O vėliau keletą dienų nebuvo jokių žinių – nerašė ir neskambino. Tada ankstų balandžio 2-osios rytą Hanna paskambino, kad rado Mantą...“
A.Lvutina prašė M.Kvedaravičiaus surasti jos tėtį, taip pat paliko draugų ir artimųjų adresus, pas kuriuos būtų galima užvažiuoti bei suteikti vaistų, maisto, vandens.
„Tačiau toje dalyje, kurioje liko mano tėtis, nuvažiuoti neįmanoma, nes tai kitas ežero krantas, tiltai sugriauti, o apšaudymai žiauriai stiprūs“, – pasakojo ji.
Norėdama atskleisti, ką jai reiškia M.Kvedaravičiaus draugystė, A.Lvutina su 15min pasidalino istorija:
„Turiu draugus Rusijoje, su kuriais susipykome vos per kelias dienas nuo įsiveržimo. Aš tiesiog jų paklausiau, kaip jie apskritai į visa tai reaguoja, ar jiems normalu, kad jų karininkai į mus mėto bombas? Ji atsakė: mes jus išlaisviname. O Mantas paskambino pačią pirmą dieną ir pasakė: Albina, rinkitės daiktus, aš atsivešiu jus į Lietuvą pas savo draugus, mes jus apgyvendinsime, surasime darbą. Manau, kad tai ryškiausiai atskleidžia, koks jis žmogus.“
Draugai, kurie padėjo kurti
Režisieriaus bendrakursiai iš Kembridžo universiteto Rocco Santangelo ir Rosa Barotsi, kaip patys teigė, buvo pirmieji M.Kvedaravičiaus kino fanai. Tuo metu kūrėjas kaip tik dirbo ties filmu „Barzakh“.
R.Santangelo ji apibūdino, kaip „nenusakomo“ režisierių: „Jis užfiksavo žmonių, gyvenančių kare, jausmus ir emocijas. Dėl šio gebėjimo išreikšti empatiją bei neparodyti operatoriaus buvimo „Barzakh“ mane nustebino. Jis tiesiog buvo nuostabus režisierius, puikus draugas.“
„Aš prisimenu, kai Rocco man papasakojo apie tokį bendrakursį, kuris sukūrė filmą, panašiomis temomis, kaip ir Rocco tyrinėjimų sritis. Filmą rodė mažoje kavinukėje, kurioje apsilankėme. Nežinau, ar jis nemelavo, bet mums pasakojo, kad iki tol niekada nebuvo paėmęs kameros į rankas, ir niekada nežiūrėjo filmų“, – prisiminimais dalinosi R.Barotsi.
R.Santangelo pažymėjo, kad viena iš puikiausių M.Kvedaravičiaus savybių buvo jo humoro jausmas.
Draugai taip pat prisiminė ir smagių istorijų. R.Barotsi papasakojo apie futbolo rungtynes, kuriose visi vaikinai „apsišarvavo“ specialiais sportiniais batais su spygliais bei apsaugomis. „O Mantas tiesiog nusiėmė batus. Tarsi jam nereikėtų jokių apsaugų“, – juokėsi bendrakursė.
R.Santangelo pažymėjo, kad viena iš puikiausių M.Kvedaravičiaus savybių buvo jo humoro jausmas. „Jis mėgdavo juokauti ir iš paties Kembridžo“, – pasakojo jis.
Filmų „Mariupolis“ bei „Partenonas“ koprodiuserės iš Prancūzijos Nadios Turincev liudijimu, praradome unikalų kino balsą. Nors iš pirmo žvilgsnio jo kino poetika gali būti sunkiai suprantama, stebint kadrus būtina atsipalaiduoti ir leisti vaizdams tekėti.
„Pavyzdžiui, man filmas „Mariupolis“ yra apie karą, bet ne tą herojinį su kovomis ir bombardavimais. Jis parodo, ką reiškia gyventi tokiomis sąlygomis“, – dalinosi N.Turincev.
„Mariupolio“ bei „Partenono“ montažo režisierei Douniai Sichov įsiminė M.Kvedaravičiaus humoro jausmas.
„Jis buvo išprotėjęs ir linksmas! Tai yra, ko labiausiai pasiilgsiu. Kaip ir Nadia sakė, kartą jis man papasakojo, kaip filmuoti kare esančius žmones – tu tiesiog seki, kur tave veda kamera, jokiais būdais nesustoji ir kažkas būtinai įvyks. Nepažįstu nieko, kuris taip dirbtų.“
Ieva Raubiško, kolegė iš Oksfordo universiteto, su M.Kvedaravičiumi dirbo Čečėnijoje filmuojant „Barzakh“. Anot jos, ji bendravo su režisieriumi tuo metu, kai jis gavo savo pirmąją kamerą.
„Manau, kad Mantas buvo labai aistringas žmogus, norėjo prisikasti iki tiesos, kuri ne visada tokia pati visiems. Tačiau jis ieškojo esmės. Jis norėjo suteikti balsą žmonėms, kurie išgyveno karą, patyrė netektis, mirtis. Manau, kad jis darė tai labai gerai.“
„Manau, kad jis buvo vientisas žmogus, kuris siekė savo tikslo. O jo tikslas buvo ieškoti daugiau ir skleisti šviesą. Jis buvo kažkas, kas drįso tai padaryti.“