Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“.
Apie pjesę, kurioje veikia realios istorinės asmenybės, Ivaškevičius sako: „Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti žiūrovą: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, nes jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti“.
Rimo Tumino spektaklis primena didingą misteriją ir kartu requiem nuostabiai ir kartu šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio romantinė pasaulėjauta labai tolima šiandienai – nešiuolaikiška savo iškilmingumu, jausmų intensyvumu ir idėjų grandioziškumu, tačiau Tuminas, vadinantis save neišsipildžiusiu romantiku, randa įtikinamų sąsajų su šia diena.
Mistras, kurį Mažojo teatro spektaklyje vaidina Ramūnas Cicėnas, – tai Lietuvos dvarininkas Andrzejus Towiańskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių – Jokūbą Bareikį.
Šis nepaprastai daug kultūrinių asociacijų talpinantis duetas verčia mąstyti apie mokytojo ir mokinio, gundytojo ir trokštančiojo, kūrėjo ir kūrinio santykius. Tumino spektaklyje Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų turintį piktąjį genijų. Kartu Rimo Tumino „Mistras“ – tikra pojūčių puota. Jis kupinas užburiančių vaizdų, stebinantis netikėtais žanriniais viražais ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera.
„Visada ieškau medžiagos, leidžiančios rastis teatrui. Ne temos, ne idėjų, o platesne prasme. Medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai. Ir viena žinau – nereikia stengtis tų istorinių asmenybių atsargiai pajudinti ar nuvalyti istorijos dulkes. Mes juk ne archeologai ir ne muziejininkai. Reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes. Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas“, – sako režisierius.
Spektaklyje taip pat vadina Gintarė Latvėnaitė (Celina Mickiewiczowa, Adamo žmona), Valda Bičkutė (Xavera Deybel, Mickevičių guvernantė), Audrius Bružas (Honoré de Balzacas), Gabrielė Tuminaitė (George Sand), Mantas Vaitiekūnas (Frédéricas Chopinas), Leonardas Pobedonoscevas (Pierre‘as Leroux), Ineta Stasiulytė (Margaret Fuller), taip pat Balys Latėnas ir Vytautas Rumšas (jaun.). Įspūdingą spektaklio scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – Faustas Latėnas.
Spalio 7 dieną „Mistras“ atidarys tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ ir sykiu bus pristatytas nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, o spalio 12 dieną uždarys Panevėžyje vyksiantį tarptautinį Baltijos valstybių teatrų festivalį.
