„Uodų pasakos“ – spektaklis, sukurtas iš kelių gerai žinomų Vytauto V.Landsbergio pasakų – pasakos apie uodą Bambą („Rudnosiuko istorijos“), pasakos apie dinozaurus („Briedis Eugenijus“) ir pasakos apie kvailą erelį („Rudnosiuko istorijos“).
Paklaustas, kodėl kūrė pasaką apie uodus, o ne apie kilnesnius gyvūnus, spektaklio autorius teigia, kad uodai – labai lietuviškas sutvėrimas. Todėl spektaklyje ir skamba smagus bei nedviprasmiškas uodų liaudies himnas („Zy zy zy zy – uodai mes visi. <…> Juk zyzia tėveliai, močiutės, seneliai...“) Pasaka nebūtų pasaka, jei nesibaigtų gerai. Taip ir „Uodų pasakose“ – nežmonišką uodų zyzimą bei norą kandžiotis ir gelti pakeičia dieviška meilė Dievo karvytei.
„Kūryba vaikams – labai platus terminas. Galima klausti: kas yra vaikai, nuo kelerių metų prasideda vaikystė ir kada ji baigiasi? Galima klausti ir kitaip: ar suaugusieji, kurie mušasi, keikiasi, geria, zyzia, apkalba vieni kitus, kurie bando meluoti ar ką nors pavogti, nėra nesubrendę vaikai? Ir iš viso – kada žmogus laikytinas subrendusiu, atsakingu ir kada jam jau nereikia pasakų?“ – klausė rašytojas ir spektaklio režisierius, įsitikinęs, kad pasakų reikia visokio amžiaus skaitytojui ir žiūrovui.
Literatūros kritikas dr. Kęstutis Urba, analizuodamas literatūrą vaikams, V.V.Landsbergio kūrybą pavadino ypač svarbiu reiškiniu, kuriam būdinga anksčiau lietuvių vaikų literatūrai netipiška nonsenso stilistika, absurdiški, alogiški žaidimai žodžiais, daiktais, įgrisusiais kalbos ir tautosakos štampais.
