Prieš dešimtmetį susidomėjęs graviruotais žemėlapiais, kuriuose pavaizduota Lietuvos didžioji kunigaikštystė, dabar S.Paukštys turi surinkęs ir daugiau įdomių pavyzdžių – tarp jų XVII a. medžio raižiniais iliustruotos Biblijos fragmentų. Savo kolekciją menininkas pildo iš interneto aukcionų, o nuvykęs į kitą šalį nepraleidžia progos užsukti į antikvariatą.
Graviūra, prasidėjusi kaip metalo dirbinių dekoravimo technika, netruko įgauti savarankiškumo – norėdami išsaugoti dekoratyvinių elementų pavyzdžius, amatininkai pradėjo rinkti atspaudus nuo savo gaminių, o po kurio laiko vario plokštelėse imta graviruoti savarankiškus kūrinius. XV a. ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjęs vokiškoje Europoje, graviūros menas išpopuliarėjo Italijoje, netrukus – ir Prancūzijoje, ir buvo naudojamas tiek menininkų saviraiškai, tiek komerciniais tikslais kaip idėjas įamžinanti ir dauginanti priemonė.
Parodoje eksponuojamus 30 kūrinių išraižęs prancūzų dailininkas Jeanas le Pautre‘as savo karjerą pradėjo kaip amatininkas, dirbęs dailidės pagalbininku, o vėliau pats pradėjęs piešti ir kurti dekoratyvinius projektus. Jeanas Le Pautre‘as raižinius kurti pradėjo 1643-aisiais, aktyviausiai kūrė XVII a. septintajame dešimtmetyje – priskaičiuojama 2348 jo graviūros. 1677-aisiais jis tapo Paryžiaus akademijos nariu. Žinoma, kad dailininko kūrybą vertino reikšmingiausias baroko menininkas – architektas ir skulptorius Gianlorenzo Bernini (1598–1680).
Le Pautre‘as ilgą laiką dirbo XVII a. II pusėje suklestėjusiai Gobelinų manufaktūrai. Pagal šio laikotarpio skonį naudojo daug dekoratyvinių elementų – amūrų, arabeskų, kartušų, klosčių, kaukių, alegorinių figūrų. Raižinių Le Pautre‘as yra sukūręs labai daug – daugiausia jų vaizduoja interjero detales: lubas, jų apvadus, sienas, židinius, durų apvadus. Taip pat jis projektavo baldus, veidrodžius ir kitus interjero objektus. Jo piešinių graviūros skleidė Europoje XVII a. Prancūzijoje susiformavusį meninį skonį.
Le Pautre‘o piešiniai buvo spausdinami ir jam gyvam esant, ir po jo mirties. Kai kurie parodos eksponatai atspausdinti žinomo leidėjo Pierre‘o Mariette‘o Jaunesniojo (1634–1716), kuris buvo garsus kolekcininkas ir turėjo savo parduotuvę Paryžiaus Šv. Jokūbo gatvėje (Rue Saint-Jacques) – kai kuriose graviūrose šis adresas ir nurodytas.
Kitose graviūrose pateikiama Jombert‘o pavardė – tai nuo XVII a. žinoma knygų pardavėjų dinastija, savo parduotuvėje Paryžiaus Dofino gatvėje (Rue Dauphine) taip pat prekiavusi graviūromis bei meno kūriniais. Charles-Antoine Jombert‘as (1712–1784) bendravo su meno žinovais, 1751 metais iš naujo atspausdino nemažai Le Pautre‘o graviūrų, o vėliau perpirko didumą knygų ir graviūrų, kurios priklausė Mariette‘ui.
Parodoje eksponuojami raižiniai atspindi baroko kultūros įvaizdžių įvairovę, sakralinių (altoriai, alegorinės figūros) ir pasaulietinių (dekoratyvinės detalės, fontanai) objektų giminingą stilistiką, kuriai būdinga teatrališka plastika, veržlios, dinamiškos kompozicijos, atskleidžiančios nežabotą menininko fantaziją.
Sauliaus Paukščio surinkta graviūrų kolekcija – įdomus XVII–XVIII a. meninės kultūros paminklas, kurį vertėtų atidžiau ištyrinėti aiškinantis graviūrų įrašus bei ikonografinius motyvus, ieškant jų sąsajų su sudarytais Le Pautre‘o graviūrų rinkiniais (pavyzdžiui, Londono universiteto dėstytojo, bibliotekininko ir knygų kolekcionieriaus Theodore‘o Bestermano (1904–1976) katalogu, į kurį įtraukta per penkis šimtus Le Pautre‘o raižinių ar Metropolitan Museum of Art saugomu Le Pautre‘o graviūrų rinkiniu).
Parodoje eksponuojami nedidelio formato ranka spalvinti raižiniai byloja apie XVIII a. I pusėje akivaizdžiai pasikeitusius meno ir jo vartotojo santykius – tapusios knygynų ir meno kolekcininkų bei prekeivių verslo objektu, graviūros virto reikšmingu stilistinių modelių sklaidos šaltiniu, pavyzdžiais, leidžiančiais dar labiau paspartinti baroko kultūros įsitvirtinimą ir transformacijas.
Paroda Medininkų pilyje vyks iki liepos 1 d.
