Čečėnė Aminat Saijeva, uzbekė Kuisin-oi Zujienė, estė Liia Urman, amerikietė Christine Beresniova, moldavė Lucia Bartkienė ir urugvajietė Marisa Leonavičienė – skirtingų tautybių, amžiaus, profesijų moterys, likimo vienais ar kitais keliais atvestos į Lietuvą, tapo vieno kūrinio herojėmis.
Dokumentinės dramos „Pasaulio virtuvė“, kuri paremta tikromis realių moterų gyvenimo istorijomis, autorė Aistė Ptakauskė šeštadienį ją pristatė Jaunimo teatre. Tokiu būdu kūrėja nusprendė supažindinti žiūrovus su savo sumanymu, pamatyti jų reakciją ir išklausyti klausimus, kurie padėtų toliau plėtoti idėją.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dramos „Pasaulio virtuvė“ pristatymas |
Pasak A.Ptakauskės, dokumentinė drama Lietuvoje yra naujas žanras, bene geriausiai pažįstamas iš „Vaginos monologų“. Herojės pasakoja apie meilę vyrams, paskui kuriuos atsekė į Lietuvą, savo tėvynei ir mūsų šaliai, jos žmonėms. Į nedidelę teatro salę, pavadintą jau mirusios režisierės Dalios Tamulevičiūtės vardu, susirinkusius žiūrovus jų atvirumas ir nuoširdumas kartais galėjo priblokšti. Vienos moters vyras, jau anksčiau išgirdęs žmonos pasakojimą, nustebo – kai ko moteris jam niekada nebuvo pasakojusi.
„Dialogas su žiūrovais man yra nepaprastai svarbi kūrybinio proceso dalis, todėl ir noriu pristatyti jiems ne užbaigtą, bet vis dar besiformuojančią idėją – kad pati geriau suprasčiau, kodėl ji man atrodo tokia svarbi“, – teigė pjesės, kurioje susipina visiškai skirtingos istorijos, autorė.
Virtuvė pjesėje simbolizuoja ne tiek fizinę erdvę, kurioje iš skirtingų produktų gimsta įvairūs patiekalai, kiek intymią emocinę erdvę, kur iš artumo ir atvirumo trupinių lipdomas tikrasis žmogaus bei pasaulio veidas.
Transporto tvarkaraščiai – iš šalčio?
Skaitymus moterys pradėjo įspūdžiais apie lietuvius, juos į savo pasakojimus įpindavo ir vėliau, nuolat rasdamos įvairių skirtumų, keliančių šypseną, stebinančių, o dažniausiai – nuteikiančių nemaloniai.
Marisa į savo senelių gimtinę iš Urugvajaus pirmąkart atvyko 1990 metais. Paauglystėje visai nekalbėjusi lietuviškai, vėliau ji ėmė mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje ir net nedvejojo, kai sulaukė pasiūlymo aplankyti Lietuvą. Svetimšalę pribloškė šalti žmonių santykiai ir tikslus planavimas: „Sako: susitikime spalio 30 dieną 14 valandą. Iš kur man žinoti, ką veiksiu tą dieną ir tą valandą?“ O dar labiau – tokių elementarių dalykų, kaip tualetinis popierius, trūkumas.
„Jei man reikėtų žmonos, kuri gamina lietuviškus patiekalus, vesčiau lietuvę.“
Ne kartą urugvajietė buvo patekusi į nemalonią situaciją dėl kalbos: Vilniuje pardavėjos su ja kalbėdavo rusiškai – esą „tiek metų pragyvenus Lietuvoje gėda nemokėti šitos kalbos“, o Kaune net laikė ruse.
Nors vėliau Marisa su vyru klaipėdiečiu buvo grįžusi į Urugvajų, kur susilaukė keturių atžalų, dabar visa šeima vėl gyvena Lietuvoje. Anot moters, daug ką stebina šnekūs jos vaikai – ne iš smalsumo, bet iš prigimimo.
Tiesa, kai kas urugvajietei čia labai patinka – Lietuvoje švaru, o viešasis transportas turi tvarkaraščius. Jos gimtojoje šalyje autobusas važiuoja, kai prisirenka keleivių. „Tai turbūt dėl šaltos žiemos, – juokais spėjo Marisa. – Jei man reikėtų pusvalandį stovėti stotelėje per sniegą, numirčiau.“
Apie Lietuvą svajojo nuo vaikystės
Bemaž penkis dešimtmečius Lietuvoje gyvenančiai Kuisin-oi iki šiol nepatinka tėvų ir vaikų santykiai – iš esmės nėra jokių ryšių. Vaikai palieka tėvus vienus, daug beglobių vaikų. Uzbekistane vaikų namai esantys tabu. Lietuviai jai atrodo perdėm pesimistai. Moteris kritikavo ir paplitusį girtavimą bei neišprusimą, kurį liudija TV laidoje „Klausimėlis“ skambantys atsakymai. Lietuvių kalbą ji sugebėjo išmokti be jokių kursų ir vadovėlių – pradžiamokslis buvo vasara kaime pas vyro tėvą, kuris rusiškai mokėjo vos vieną žodį.
Aminat, kuri Lietuvoje atsirado ne iš didelio noro, lietuviai, ypač moterys, primena čečėnus, mat ir vieni, ir kiti yra uždari. Į mūsų šalį ji atvyko kurti Čečėnijos informacijos centro – savotiškos ambasados. Atvažiavo prieš 18 metų, lapkričio 25-ąją, o jau kitą dieną Rusija pradėjo Grozno šturmą – taip prasidėjo pirmasis karas su Čečėnija.
Talino universitete ekonomiką studijavusi Liia buvo perkelta tęsti mokslų į Kauną. Net rusų kalbos nelabai suprato, jau nekalbant apie lietuvių. Kadangi paskaitos vyko rusiškai, mokydavo su žodynu, bet sykį taip pabodo, kad kartu su kitais estai visai nustojo jose lankytis. Po poros savaičių atsipeikėję grįžo ir ne tik sėkmingai išlaikė egzaminus, bet ir studijas pamėgo. Liia prisiminė iš pradžių nelabai bendravusi su kauniečiais – estai buvo išdidūs ir laikėsi savo rate. Daug kas stebino, pavyzdžiui, laisvesnis lietuvių elgesys diskotekose.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Christine Beresniova |
Amerikietė Christine Lietuvoje gyvena tik 15 mėnesių, todėl ji vienintelė per skaitymus kalbėjo savo gimtąja kalba. Tačiau lietuviškai moteris nemažai supranta – ji nuolat šypsena ar linktelėjimu reaguodavo į kitų herojų žodžius. Christine manymu, lietuviai nemoka išreikšti savo jausmų ir yra gana nemandagūs. Tačiau pažintis su būsimuoju vyru esą padėjo suprasti, kokia sugadinta amerikietė ji buvo. Mokytis į JAV nuvykęs Rokas turėdavo pataupyti, kad galėtų merginą nusivesti papietauti. Vėliau, kai Christine su artimaisiais lankėsi Lietuvoje ir rudenį pateko į tuščią šaltą viešbutį Palangoje, amerikiečiai ėmė juokauti, kad teks turistauti, bet tai skambėjo lyg pašaipa lietuvio adresu.
Lucia – bene vienintelė, kuriai Lietuva buvo vaikystės svajų išsipildymas. Mat jos giminaitė, čia leidusi medaus mėnesį, parvežė atviručių, iš kurių mergaitė įsimylėjo mūsų šalį. Vėliau, studijuodama Maskvoje, moldavė buvo pakviesta šokti valsą, o į porą gavo lietuvį. Santūrus vaikinas tik po trijų savaičių ryžosi pakviesti ją į pasimatymą. Lietuviškai ji išmoko rašydama rašinėlius mylimajam ir kišdama juos po durimis.
Patarimas imigrantei – rasti draugių ir taip ilsėtis nuo vyro
Moterys prisipažino gyvendamos Lietuvoje pasikeitusios ir tėvynėse nebesijaučiančios vien tik savo tautų atstovėmis. Tačiau gyvenimas kitoje šalyje Liia paskatino puoselėti savo tautinį tapatumą – ji iki šiol turi butą Taline, kur retkarčiais nuvažiuoja, nesigėdija viešumoje su vaikais kalbėti estiškai.
|
|
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Kuisin-Oi Zujienė |
Meilės imigrantėms teko taip pat išmokti gaminti lietuviškus patiekalus: cepelinus, šaltibarščius. „Lietuvius galima užkariauti per skrandį“, – juokdamasi tikino Kuisin-oi. Tiesa, uoliai iš vadovėlių to besimokiusi Christine kartą išgirdo sutuoktinio komentarą: „Jei man reikėtų žmonos, kuri gamina lietuviškus patiekalus, vesčiau lietuvę.“ Beje, nors žmona persikėlė Lietuvon, jos vyras šiuo metu dirba Vašingtone.
Vienos žiūrovės amerikietės, taip pat ištekėjusios už lietuvio ir jau ketverius metus gyvenančios mūsų šalyje, paklaustos patarimų, dramos herojės ėmė vardyti: būti tolerantiškai, ypač giminaičiams, likti savimi, o iš lietuvių perimti geriausius dalykus, būti kantriai ir susilaikyti nuo skubotų sprendimų. „Susirasti draugių, kad galėtum pailsėti nuo vyro“, – galiausiai pridėjo moldavė Lucia.
A.Ptakauskės dokumentinė drama „Pasaulio virtuvė“ yra JAV ambasados Vilniuje organizuojamos kampanijos „16 dienų prieš smurtą“ dalis. Kampanija sostinėje vyksta nuo lapkričio 26-osios iki gruodžio 10-osios, kai minima Tarptautinė žmogaus teisių diena. Jos tikslas – ieškoti veiksmingų būdų kovai prieš smurtą ir skatinti toleranciją Lietuvoje.
