D.Šeškauskaitė įsitikinusi, kad gegužė – per vėlyvas metas įsimylėti. „Kokia meilė, kai viskas jau pražydę?“ – retoriškai klausia etnologė ir pažymi, kad dažniau jausmai žmonių širdis užlieja tada, kai gamta dar tik bunda, krauna pumpurus ir pamažu skleidžiasi.
Sargeliuose (Raseinių r.), ant Babilono kalno, Mildos šventė surengta balandžio 26 dieną, šeštadienį. Čia garbinta ne tik Milda, bet ir visi kiti meilės ir vaisingumo dievukai.
Nenusileidžia graikų Olimpui
D.Šeškauskaitė primena, kad Milda – ne tik meilės, bet ir piršlybų bei giminės tęstinumo deivė. Etnologė labai norėtų, kad lietuvių tradicijoms daug artimesnė Mildos šventė vieną dieną pranoktų net Valentino dieną, tačiau, kaip sako D.Šeškauskaitė, su prekybininkais nepakovosi.
Mildos diena gali tapti svarbia švente: savo kultūroje turime nuostabių dalykų – savo dievybėmis esame nė kiek ne prastesni nei graikai ar romėnai.
„Tai būtų kvailystė ir nereikalingas energijos švaistymas. Tačiau manau, kad Mildos diena gali tapti svarbia švente: savo kultūroje turime nuostabių dalykų – savo dievybėmis esame nė kiek ne prastesni nei graikai ar romėnai“, – užtikrina moteris.
Burtas, ar seksis drauge gyventi
„Deivė Milda simbolizuoja nuoširdžią, laisvą, gaivališką ir kibirkščiuojančią meilę – tokią, kokia ji yra. Juk žmonės įsimyli nepriklausomai nuo tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų“, – primena D.Šeškauskaitė.
Siekiant meilės ir darnos santykiuose šventės dalyviai raginti aukoti meilės ir vaisingumo dievams. „Jiems nuliejama alaus ar midaus, ragaujama ant laužo iškepta duona“, – pasakoja šventės sumanytoja ir organizatorė.
Ji atkreipia dėmesį, kad Mildos garbintojai, žiniuonys, žiniuonės, žolininkės, užkalbėtojai ir užkalbėtojos vadinami mildaunininkais. Žolininkės šventėje mokė naudotis žolynais, kvietė išsiburti, ar bus laiminga pora, ar seksis gyventi kartu.
Dainos ir šokiai iki paryčių
Ant Babilono kalno degė aukuras. Čia netrūko burtų, apeigų ir žaidimų, o šokiai ir dainos bei folkloro ansamblių pasirodymai netilo iki paryčių.
Šventės metu svečiai turėjo galimybę pajodinėti žemaitukais, susipažinti su avimis ir žąsimis.
Širdį užkrečia nuodais
Išsamesnės informacijos, kokia toji deivė Milda buvo, kokias turėjo funkcijas ir kokios apeigos jos garbei buvo atliekamos, beveik neišliko.
„Milda paprastai vaizduojama kaip nuoga moteris su gėlėmis. Milda skriejanti aplink pasaulį oro vežimu. Vežimą traukia balti balandžiai. Mildos sūnus – neūžauga nykštukas Pizius. Jis padeda Mildai ir užkrečia širdį meilės nuodais“, – pasakoja D.Šeškauskaitė.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad šventykla deivei Mildai galėjusi stovėti ant dabartinio Trijų kryžių kalno sostinėje ir Kaune Nemuno ir Neries santakoje buvusioje alkavietėje. Kai kas dar mano, kad dar viena galima Mildos šventvietė galėjusi būti šalia dabartinės Petro ir Povilo bažnyčios.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų.
