Menininkai gyvena beveik skurdo sąlygomis, bet ar mokėtumėte už knygą 80 eurų?

Net 41 proc. visų Lietuvos menininkų iš kūrybos uždirba iki 300 eurų per mėnesį – tai reiškia, kad mažiau nei pusė kūrėjų gyvena ties skurdo riba. Bandydami išsilaikyti save ir šeimas menininkai imasi papildomų, su jų kvalifikacija prasilenkiančių darbų. „Kol mes neišsikovosime teisingesnių atlygių ir nenubrėšime ribos, kad dirbti už neorų atlyginimą nėra priimtina, tol mažo užmokesčio problema egzistuos“, – teigė menininkė bei Meno darbuotojų profesinės sąjungos (MDPS) atstovė Agnė Jokšė.

Ketvirtadienį 15min studijoje lankėsi A.Jokšė, Lietuvos aktorių gildijos pirmininkas Denisas Kolomyckis bei Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė.

Visą Lietuvos kultūros tarybos inicijuotą tyrimą apie menininkų padėtį galima peržvelgti čia.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Vitalija Maksvytė, Agnė Jokšė, Denisas Kolomyckis
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Vitalija Maksvytė, Agnė Jokšė, Denisas Kolomyckis

Neholivudinis gyvenimas

Visi diskusijos dalyviai patvirtino, kad dažnai atsiduria sudėtingoje finansinėje situacijoje.

Rašytoja V.Maksvytė sakė, kad jos praktikoje buvo pasitaikę, kad už nudirbtą darbą nebuvo sumokėtas atlygis, o kalbėdama apie savo finansinę situaciją apskritai sakė turinti nuolat galvoti, kaip prasimanyti finansų ne iš kūrybos. „Mano gyvenime nebuvo tokio momento, kad būčiau galėjusi pragyventi tik iš profesionaliosios kūrybos“, – sakė ji.

Pasak V.Maksvytės, didžiausia problema Lietuvoje yra rinkos mažumas. Dideles sumas gauna didelėse rinkose gyvenantys menininkai, nes, tarkime, knygų tiražai yra žymiai didesni. Lietuvoje mažu tiražu laikoma 300 egzempliorių, dideliu ir sėkmingu – 2000 egzempliorių. Visgi net ir didesni tiražai negarantuoja menininkui oresnio atlyginimo.

„Net ir mokant autoriui po 10 eurų nuo knygos, kai tiražas yra 2000, jo atlygis nebus pakankamas. Tokiu atveju per metus jis gautų maždaug 20 tūkst. eurų, nuo kurių dar reikėtų atskaičiuoti mokesčius. Iš šios sumos autorius tikrai neišgyventų, – 15min teigė V.Maksvytė. – Visgi šiandien Lietuvoje nuo knygos autoriui keliauja tikrai mažesnės sumos, duok Dieve, kad jis gautų eurą. Taip yra todėl, kad dar reikia išmokėti atlyginimus komandai, prisidėjusiai prie knygos kūrimo – redaktoriams, dailininkams, maketuotojams ir kitiems.“

Anot V.Maksvytės, didesnis honoraras autoriams reikštų ir didesnę knygų kainą: „Jeigu knyga kainuotų 70 ar 80 eurų, kas ją pirktų?“

Apie tai kalbėjo ir A.Jokšė. „Individualia meno veikla Lietuvoje užsiimu kiek daugiau negu metus. Per tuos penkiolika mėnesių buvo tokių situacijų, kada man nesumokėjo laiku ir turėjau traukti pinigėlius iš savo pagalvės užvalkalo. Tačiau, palyginus su kitais menininkais, mano situacija yra geresnė, nes dar neturiu gyvenimą paveikusių patirčių, susijusių su atlygiu“, – teigė menininkė ir pridūrė, kad savo aplinkoje yra girdėjusi atvejų, kada atlygis išvis nebuvo sumokėtas.

A.Jokšė sakė tikinti, kad kai kurie atlygio nemokėjimo arba vėlavimo atvejai gali būti nesusipratimai: „Mes, menininkų bendruomenė, norime tikėti, kad kultūros operatoriai yra linkę geranoriškai išspręsti iškilusias problemas. Šiuo metu su MDPS jau turime keletą nagrinėjamų atvejų, kada iš tiesų kūrėjams buvo nesumokėta arba sumokėta mažiau už jų darbą. Tikimės, kad netolimoje ateityje apie šiuos atvejus galėsime informuoti kultūros bendruomenę ir visuomenę.“

Pasiteiravus, ar tenka daryti darbų nemokamai, A.Jokšė atsakė teigiamai, pavyzdžiui, šiuo metu ji neatlygintinai dirba su MDPS: „Nuoširdžiai nemanau, kad tame yra problema, jeigu man pavyksta pragyventi iš savo veiklos.“

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Agnė Jokšė
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Agnė Jokšė

D.Kolomyckis taip pat atliepė anksčiau išsakytas mintis – jis dirba papildomus darbus bei neatlygintinai užsiima visuomenine veikla. „Mano darbotvarkė iš tiesų yra intensyvi. Retsykiais pagalvoju, kada reikėtų skirti laiko kūrybai“, – liudijo jis. Anot pašnekovo, sekinantis darbo krūvis tiesiog neleidžia dirbti prie pagrindinio autorių tikslo – meninės kūrybos.

Aktorių gildijos pirmininkas plačiau papasakojo apie visų aktorių darbo specifiką. Pasak jo, valstybinėse įstaigose dirbantys scenos menų kūrėjai turi tam tikrą stabilumą, tačiau jų nėra tiek daug: „Galima laisvai suskaičiuoti, kiek Lietuvoje turime valstybinių teatrų ir juose dirbančių aktorių.“

Visgi didesnę problemą jis įžvelgė kalbėdamas apie etato neturinčius aktorius – didelė jų dalis gyvena ties skurdo riba: „Vienas geriausių pavyzdžių yra kino aktoriai. Mes juos visur matome – televizijoje, serialuose, retsykiais reklamoje, ant žurnalų viršelių. Ko gero, kyla asociacijų su Holivudu ir dideliais uždarbiais. Tačiau realybė yra labai paprasta. Aktorius filmuojasi viename, geriausiu atveju dviejuose filmuose per metus. Sukuriami jie yra per 20–30 dienų, iš kurių dažniausiai jam tenka viena ar keturios pamainos. Už pamainą menininkas gauna 300 eurų. Tai gali skambėti labai daug, tačiau taip nebeatrodo atlygį padalinus per visus metus.“

Valstybės vaidmuo

Paklausus apie galimus alternatyvius finansavimo šaltinius, visi diskusijos dalyviai pabrėžė, kad kertinį vaidmenį kultūros finansavime užima valstybė.

„Atsakysiu kaip tikras kairysis – nemanau, kad menininkai privalo galvoti ar rūpintis, kaip čia kur ką parduoti. Ši atsakomybė ant menininkų jau dabar yra užkraunama, mat jie privalo rašyti paraiškas, kurti savo organizacijas, tapti savo pačių vadybininkais. Žodžiu, ant menininko yra užkrauna administracinė ir netgi politinė atsakomybė“, – teigė D.Kolomyckis.

„Menininkų atlygis turėtų būti prioritetinis dėmuo politiniame tvarkaraštyje. Pagrindiniai asmenys, tiesiogiai dirbantys su kultūra, tarkime, kultūros ministras, privalo turėti politinį stuburą ir įtikinti Finansų ministeriją suteikti didesnį biudžetą“, – tęsė jis.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Denisas Kolomyckis
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Denisas Kolomyckis

D.Kolomyckis patikino, kad šiais laikais menininkai visada ieško alternatyvių būdų užsidirbti iš kūrybos: „Pristačius parodą, galima mėginti parduoti savo kūrinius kolekcijoms, išvežti juos į užsienį, tačiau tą menininkas turi savanoriškai daryti pats.“ Pašnekovo nuomone, meno lauke ypač trūksta profesionalių agentų, kurie galėtų atlikti šį darbą.

Aktorių gildijos pirmininkas kalbėjo ir apie verslą: „Norėtųsi, kad verslo pasaulis labiau edukuotųsi – eitų į parodas, sektų kritikų straipsnius ir t.t. Nes kol kas perkama tik tai, kas populiariu.“ Jo nuomone, verslas taip pat galėtų labiau įsijungti į menininkų rėmimą: „Parama gali pakeisti menininko gyvenimą ir suteikti galimybę jam susikoncentruoti tik į kūrybą.“ Visgi verslas, jo požiūriu, neturėtų varžyti menininko ar kitaip stengti paveikti jo nepriklausomumą.

Pasak V.Maksvytės, jeigu lietuvių kalba, literatūra ir menas yra vertybė, valstybė turėtų atitinkamai ir paremti profesionalius kūrėjus, kad jie galėtų išsilaikyti iš kūrybos. Ji pasitelkė Islandijos pavyzdį: „Jie anksti suvokė islandų kalbos ir kultūros reikšmę mažos ir netgi savitai izoliuotos tautos išlikimui. Tų pavyzdžių pasaulyje yra ir daugiau, tad kartais nebūtina išradinėti dviračio, nes užtenka pažiūrėti į gerąsias praktikas.“

A.Jokšė taip pat akcentavo valstybės vaidmenį. Jos įsitikinimu, daugiau darbo galėtų būti padaryta siekiant populiarinti lietuvių kultūrą pasaulyje: „Projektų vykdytojai padaro projektus, menininkai sukuria kūrinius, tada viskas užmirštama ir einama prie naujų darbų. Galbūt mes galėtume pradėti mąstyti, kaip investuoti į skirtingus sklaidos etapus, dalintis savo kultūra su pasauliu ir padėti tai kultūrai užsidirbti ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio rinkos. Toks būtų mano pasiūlymas, nes sklaida kaip projekto skiltis nėra plačiai finansuojama.“

„Labai pritariu šiam užsienio formatui, – reagavo D.Kolomyckis. – Mes matome, kiek šiuo metu Vilniuje veikia kino aikštelių bei kiek milijonų atvažiuoja su „Netflix“, „HBO“, ir tuo didžiuojamės. Dėl to pajamų gauna ir kiti individualūs asmenys, mat užsienio kūrėjai nuomojasi jų butus, o naudos už gatvių uždarymus ir panašius dalykus gauna Vilniaus miesto savivaldybė.“

Visgi lietuvių aktoriai, D.Kolomyckio teigimu, tų sumų nemato, kadangi už juos yra atsakingos lietuviškos prodiuserinės kompanijos. Nors filmą kuria, pavyzdžiui, švedai ar norvegai, atlyginimų rėžis tų šalių standartų toli gražu neatitinka.

„Šioje vietoje turime didžiulį skaudulį, – sakė D.Kolomyckis. – Reikia ieškoti sprendimų, kad lietuviai lietuvių nedempinguotų.“

Menininko atsakomybė

15min teiravosi, kiek menininkas yra pats atsakingas už savo uždarbį ir kiek menas apskritai gali būti komerciškas.

V.Maksvytė pažymėjo, kad skirtis tarp komerciško ir nekomerciško šiais laikais nyksta: „Tikiu, kad kūryba turi atliepti visuomenės poreikį. Kaip ir bet kokios srities profesionalas stengiuosi savęs paklausti, kam aš dirbu ir kokiu tikslu kuriu. Nenoriu mesti akmens į kultūros kūrėjų lauką, bet esama sričių, kurias galima būtų gerinti. Rašytojai patys turėtų stebėti kontekstus, žiūrėti, kas vyksta pasaulyje, mąstyti, kas yra vertinga literatūra ne tik mūsų, bet ir globaliame kontekste. Visgi galvodama apie rašytojus ir jų konkurencingumą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, noriu pastebėti, kad Lietuvoje neturime vien tik rašytojus edukuojančios institucijos.“

Pasak V.Maksvytės, lietuvių literatūros kūrėjams taip pat stinga finansinio raštingumo – norint apsisaugoti nuo nesąžiningų leidėjų, apsiginti reikėtų mokėti patiems: „Raginčiau visus autorius (nuo redaktorių iki rašytojų) išmanyti mokesčių sistemos ypatumus, teises, sutartis kaip ir bet kokioje kitoje srityje. Reikėtų bandyti apginti savo teises, įgyti raštingumo tam, kad būtų galima lygiavertiškai diskutuoti su leidyklomis.“

Tačiau, kaip pokalbio metu išryškino pašnekovė, rašytojas nėra administratorius, tad yra labai didelis literatūrinių agentų poreikis.

Pasak A.Jokšės, kalbėjusios apie vizualiuosius menus, vienokia logika vadovaujantis yra perkami mediniai šaukštai, pjaustymo lentelės, arba štai tapybą kaip dekoratyvinį elementą žmonės perkasi savo namams, bet „nei instaliacijos, nei videokūrinio, nei garso meno greičiausiai pas save namuose žmogus nepasidės“.

„Reikia ugdyti visuomenę, kad ji iš tikrųjų gali pirkti ir šiuolaikinį meną. Vis daugiau ir daugiau žmonių savo namuose turi spausdintų kūrinių serijas, fotografijų kopijas, skulptūras, tekstilės kūrinių. Bet jeigu apsiribosime menu, kurį galima pasidėti pas save namuose, tas menas pasidarys labai skurdus. Siūlyčiau nemąstyti juodai-baltai šiose kategorijose, nes kas nors iš principo tą investicinę riziką į meną turi prisiimti“, – sakė A.Jokšė.

D.Kolomyckis komercinį kiną ir teatrą susiejo su populiariąja kultūra: „Pop nėra blogai, tiesiog ji turi nesmagių spalvų – kūriniai yra duplikuojami, žodžiu, einama pagal tai, ko rinka prašo. Dažnai aktoriai nenori vaidinti nekokybiškose komedijose, jie nori tikrų meno kūrinių.“

Kalbėtojas išryškino, kad menininkas turi tam tikrą edukacinę misiją – mokyti visuomenę kurti ryšį, atjausti, galų gale, suteikti galimybę patirtį katarsį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų